Holy Hummus

Kątik suraitojau belekokį įrašą apie falafelius (jis ČIA jei ką ;) ), bet užantyje slepiu dar vieną kulinarinį šedevrą.

Taip jau sutapo, kad vakar kepiau rugines bandeles, kurios tokios pusėtinos išėjo, nes nedėjau kvietinių miltų ir ten kažkas nesuveikė (tipo kažkada kažkur skaičiau, kad ruginiuose miltuose nėra kažko, ko reikia mielėms ar tai raugui, ir jei jų nė kiek neįdedi, tai šūdas gaunas, tai va man ir gavosi). Be to, vakar DuMedu deliverino riešutus ir pridėjo dovanų duonos. Žodžiu, rezultate po vakar turim labai daug duonos. O duonos daug nevalgom. Taigi reikėjo kažko ant tos duonos užtepti, kad ji bent jau turėtų šansą būti suvalgyta prieš tai, kol beviltiškai sudžius...

Without further ado...

Jums reikės:

• avinžirnių. Kadangi čia buvo testinis darymas, ėmiau 100 g;
• citrinos. Naudojau stambokos citrinos piršto storio grežinėlį. Gal šiek tiek buvo per daug;
• tahini (sezamų pastos). Man prireikė 2 arba 4 arbatinių š., priklausomai nuo to, ant kiek esate pasirengę prisipisinėti prie žodžių;
• česnako, aš sunaudojau 2 skilteles;
• alyvuogių aliejaus, kurio pasiruošiau dėti, bet neįdėjau;
• druskos, prieskonių pagal skonį.

Ką daryti?

1. Avinžirnius, kaip įprasta, reikia mirkyti, geriausia juos užsimerkti iš vakaro ir nepagailėti vandens.

2. Kadangi mano rytas prasidėjo apie 4AM fraze "muziką pats išjungsit, ar kviesti policiją?" tai turėjau gražaus laiko su tais avinžirniais pistis. Internetai rašo, kad juos reikia ilgai virti, ką ir dariau. Truko apie 1-1,5 val. per kurias rašiau savo knygą apie Luką ir protarpiais skaičiau knygą apie Drakulą. Dieve, ta knyga siaubinga. Ir jos kokybė akivaizdžiai pradėjo blogėti maždaug ten, kur pasirodo Van Helsingas. Tos jausmas skaitant, kad iki ten autorius buvo labai hyped savo istorija, bet paskui nutarė, kad reikia didinti spaudos lankų skaičių ir prasidėjo verbalinė tryda kažkokia. Tiek to, žinau, kad ateis pagaliau momentas, kai jie ten visi nustos vienas kitą garbinti ir tuščiai taukšti, o eis ieškoti to Drakulos.

   Tai va. Avinžirniai. Viriau juos ilgai. Internetai taip pat rašė, kad gal reiktų ten skūrytes jų nulupti. Pabandžiau ir tikrai, nu lupasi tos skūrytės.

   

   Kadangi turėjau visą rytmetį gražaus laiko, lupau kruopščiai, po vieną. Ar pasiteisino? Nežinau, kitaip nebandžiau. Katinas, matyt, didžiai sujaudintas mano neįprastai ankstyvo atsikėlimo, apsivėmė.

   

   Nieko tokio, išvaliau ir tęsiau.

3. Daktaras Sjuardas verkė Minai Harker ant peties, už lango brėško melsvas rytmetys, o aš baigiau doroti savo avinžirnius. Anot mierkutės, 100g sauso produkto išsitransliavo į vieną puodelį gerai išvirtų ir kruopščiai nudirtų žirniukų.

4. Namų ūkiui išsibudinus ir gavus leidimą triukšmauti, įdėjau suplanuotą kiekį česnako ir pradėjau trinti.

   

   Čia iškart kilo tam tikra abejonė. Pirmiausia, mano "smulkintuvas" taip vadinamas, man atrodo, yra skirtas kūdikių maistui smulkinti. Antra, tas puodelis per siauras ir viskas tiesiog susiploja ant dugno.

   

   Persidjau į kažkokį kitą indą, bet akivaizdu, kad masė yra per sausa (klijavosi gabalais, iki žadėtos "kreminės konsistencijos" dar oj kaip toli).

   

   Ką daryti? Pirmiausia išsispaudžiau citriną. Jei netyčia nuo jos užtektų skysčio. Neužteko, toliau H2O iš krano. Nežinau, kiek, bet kai tapo kažkas panašaus į kremą, nutariau, kad bus gerai.

   
5. Tahini. Aš pirma įdėjau vieną arbatinį šaukštelį, išmaišiau, paragavau, kad trūksta. Kaip žinoti, kad trūksta tahini? Nežinau. Paragauji ir kažkaip jauti. Čia, matyt, kai atidarai savo burną maistui, kartu atsidaro ir kokios tai čakros, ir tu jauti, good ar ne good. Maisto gaminimas yra spirituality, o ne hard science. Įdėjau dar tokį patį. Tada nusėmiau nuo to tahini aliejų (sezamų, I assume) ir įpyliau atskirai dar du šaukštelius. Taip, ten buvo išsluoksniavęs aliejus ir sezamų "trynys" ir ant bonkutės buvo parašyta "išmaišyti", bet aš tingėjau. Koks skirtumas. Bet nedėjau alyvuogių aliejaus, nors pagal receptą kaip ir reiktų. Kažkaip nutariau, kad tie du a.š. tahini aliejaus sueis. Žinau, čia logikos nėra, bet tiek to. For food matematicians paaiškinimas loginis: rezultate vietoje dviejų šaukštelių tahini aš sudėjau keturis, kurie buvo išskaidyti atskirai į du tirštos masės šaukštelius ir du aliejaus (juos sumaišius vis tiek gaunasi vientisa masė, o sumaišyti reikia, net jei tahini priešinasi), bet nebedėjau alyvuogių aliejaus. Aš sakau, čia ne hard science.
6. Prieskoniai. Dėjau šiek tiek druskos, nu čia pagal nutylėjimą, manau, punktas. Tada dėjau šiek tiek ciberžolės, juodųjų pipirų ir kumino.

Galutinis rezultatas yra toks: puiki užtepėlė kietoms ir nepurioms duonelėms, kurias vakar iškepiau.

Ir taip, žinau, kad tuose visokiuose maisto bloguose nuotraukos (ypač jau to galutinio produkto) būna visada labai išpuoselėtos ir gražios, o pas mane čia nudrožtas Ikea bliūdas (nes kiti neplauti). Bet tame ir esmė, kad kai pats darai, juk niekada neatrodo maistas taip, kaip tuose bloguose. Net kai restorane užsisakai, retai kada tokį atneša, koks būna paveikslėliuose ir nuotraukose.

Tai mano nuotraukos yra raw ir unedited ir maistas jose atrodo taip, kaip jis atrodo lėkštėje, kai pagamini. Ir kadangi aš sau neservinu maisto kažkaip labai jau fancy (ypač, kai rytas prasideda ketvirtą nakties), tai yra, kaip yra.

Ir beje, šitas dish'as yra skanus. Aš jau ten vakar šikinėjau dėl falafelių, bet falafeliai iš mixo buvo skanūs, bet nepakankamai atitiko politines nūdienos kryptis. O štai pirktinis humusas paprastai yra labai ganėtinai be skonio. Šitas gi buvo, nepaisant maloniai švelnios tekstrūos (na, tikrai vertėjo tuos žirniukus nulupti), skonio prasme buvo toks... kaip falafelis. Nebuvo toks punchy, kaip kokie kiaulės ribsai BBQ padaže, bet jis turėjo skonį, labai distinctive, labai clear. Tai nebuvo kažkokia burnoje besivelianti pilka masė (jis, beje buvo gelsvas).

Side note: kai rašiau ir ieškojau žodžių, kaip apibūdinti pirktinį humusą, prisiminiau, kaip kartais žmonės maisto skonį apibūdina "kaip muilas". Kaskart, kai šitą išgirstu, pagalvoju, kad štai žmogus turėjo kažkada savo sąmoningo gyvenimo (ne vaikystės) eigoje paimti muilą (įdomu, tą gabalinį, ar skystą? Niekada nedrįsdavau paklausti), taigi, paimti muilą, jo paragauti ir ne šiaip paragauti, o paragauti pakankamai, kad susidarytų tam tikrą nuomonę apie muilo skonines savybes. Tiek, kad paskui kitus dalykus galėtų lyginti su muilu. Nes aš įsivaizduoju, kad kai tu kažką lygini, tai tu lygini kažką specifiško su tuo, kas yra labiau paplitę arba kas tau yra labiau pažįstama. Pavyzdžiui, jei valgai elnieną, kas yra bendrai gana obscure, tu ją lyginsi su jautiena ar kiauliena. Bet jei gyveni medžiotojų šeimoje, gal ta elniena tau nebus obscure ir paragavęs, tarkime, avienos, kas nėra nei labai obscure, nei labai common. tu ją lyginsi su elniena. Nes elnieną tu geriau žinai. Arba jei tu iš kokio Tailando, tai gal kriaušes lyginsi su mangu, bet jei iš Liertuvos, tai mangą lyginsi su kriauše. You get the point. Tai kai žmogus man pradeda kokio nors produkto skonį lyginti su muilu, tai man klausimas, bitch, kiek tu to muilo esi išragavęs???