Genesis!

Apie savo sci-fi/romance istorijos (šiuo metu ji vadinasi „Dvidešimt trys“, čia aiškumo dėlei) veikėjus pasakojau jau ne kartą. Apie Mo, kėliau jo portretus, net SAS turi savo asmeninį įrašą bloge. Bet vienas ne mažiau svarbus veikėjas liko pamirštas.

Kaip ir Mo ir SAS, jo „arka“ (veikėjo portretas, archetipas) irgi keitėsi ne vieną ir ne du kartus. Šiaip nuo pat pradžių jo funkcija buvo būti Mo sidekick’u. Tik visai neseniai iš sidekick’o jis persikėlė į romantic interest teritoriją.

Problemų su šituo veikėju buvo nuo pat pradžios. Iš pradžių jis buvo koks tai arogantiškas. Kaip ir Mo. Taip, pačioje šitos istorijos pradžioje buvo du arogantiški veikėjai.

Trumpas sidenote, kodėl taip nutiko: šitie veikėjai neatsirado mano galvoje organiškai. Kai baigiau antrą Viktorijos istorijos dalį, nusprendžiau, kad Vikos istorija pradeda išsisemti ir reikia kažko naujo. Taigi „Dvidešimt trys“ buvo sugalvota specialiai kaip istorija. Paprastai veikėjai mano galvoje atsiranda spontaniškai (kaip, pvz. Jolanta) ir veikia ką nors menkaverčio (pvz. pasakoja, kaip gerai turėti namą Avižieniuose). Ta Jolanta gali atsikartoti paskui vėl, pasakoti ką nors arba su savo vyru Gintu važiuoti pirkti dovanų. Ir tik paskui, jei jau aš noriu, galiu lipinti kažkokį siužetą su tais veikėjais. O šita istorija („23“) buvo iš antro galo: aš pirma sugalvojau, kad kursiu istoriją, tada sugalvojau veikėjus, todėl nieko nuostabaus, kad iš pradžių jie buvo netikę ir jų „arkos“ keitėsi.

Tai va, istorijos pradžioje buvo du arogantiški veikėjai, kas gal įdomu man pačiai (daug buvo jų dialogų, kur jie tiesiog pešiojasi ir pykstasi), bet siužetui nėra gerai, nes niekur neveda. Taip ir buvo. Todėl juos pakeičiau. Pakeitus, veikėjai buvo pusė velnio, bet lievas pats siužetas, kuris sukūrė keistą dinamiką tarp šitų veikėjų.

Restartinau viską istoriją, perkūriau siužetą, kad tos nepageidaujamos dinamikos neliktų (nepageidaujama dinamika buvo tame, kad vienas veikėjas buvo damsel in distress, o kadangi tuo metu „Dvidešimt trys“ buvo strictly sci-fi, tai šitai netiko, nes veikėjai buvo nelygiaverčiai: vienas gelbėtojas, kitas akivaizdžiai silpnesnis).

Dabar, kai istoriją restartinau (nu, nerestartinau, iš tiesų, tik akcentus kitur sudėjau) bene ketvirtą kartą ir greta sci-fi atsirado tas /romance, tai damsel in distress elementas kaip ir nieko tokio. Negana to, pats veikėjas natūraliai gavosi labai dramatiškas ir net tragiškas tam tikra prasme, tai kaip ir visai tinka tuo damsel’iuku būti.

Vardas jo oficialiai yra Ikbar Van Sant, bet Mo jį vadina Genesis, nes tikrasis jo vardas yra kartu ir serijinis numeris, o Mo pas mus gi laisva siela ir jokiais ten serijiniais numeriais žmonių nežymi ir nevadina.

Šitas Genesis yra nubaustas ir ištremtas iš savo bendruomenės (kuri vadinasi Genesis) ir planetos (planetų, bet dabar nesvarbu). Už ką - iš pradžių nepamena, nes niekšai jo baudėjai ištrynė jo atmintį. Bet tos traumos ir skaudūs prisiminimai (apie bausmes, kankinimą, etc.) yra likę jo atmintyje ir pamažu grįžta. Mo jį sutinka atsitiktinai ir išgelbsti nuo pražūties. Ir jie keliauja kartu. Mo yra labai senas ir didžiąją savo gyvenimo dalį prabuvęs visiškai vienas kosmoso tuštumoje, todėl bet kokia kita protinga mąstanti būtybė, ar tai būtų žmogus Genesis, ar dirbtinis intelektas SAS, jam yra labai įdomi ir jis nori su ta būtybe būti. Ir šiaip Mo yra geras ir su visais elgiasi gerai. Genesis po truputį bando prisiminti, kas jis toks. Mo elgesys jam neįprastas, nes visą gyvenimą jis gyveno bendruomenėje, kurioje buvo tik įrankiu tos bendruomenės tikslams. Ir Mo jį iškart paperka savo nuoširdžiu domėjimusi.

Tai va tokioje „arkoje“ kol kas sėdi Genesis.

— Genesis, Papasakok apie drugelius.

Mo buvo smalsu. Ir tai buvo puiki proga nukreipti kalbą nuo prasmės, nes kalbėti šia tema Mo buvo tas pats, kas barškinti tuščią puodą.

Lordas (čia dar taip šitas veikėjas vadinamas, long story why) kelias akimirkas tik žiūrėjo į grindis šypsodamasis.

— Kažkada dirbau laboratorijoje tokioj… Ten Genesis žvalgai atveždavo visokius modulius, atminties daugiausiai, o mano darbas buvo peržiūrinėti, kas juos yra. Ir vieną gavau, kur buvo visokia informacija, bet dar buvo ir failas, pavadintas „niekas“. Pažiūrėjau kas ten, o ten…

Genesis nutilo ir nusisuko į šoną, o akyse jau galėjai matyti besitvenkiančias ašaras.

— O ten buvo vaizdo failas, kažkieno prisiminimas, kaip… Tokia rusvai pilka dykuma su keletu nedidelių krūmų, o į dangų kyla didžiulis būrys įvairiaspalvių drugelių. Raudoni, geltoni, balti, oranžiniai, rusvi, vieni šviesūs, kiti tamsesni, sparneliai margi ir įvairiaspalviai… Mums nebuvo galima nieko išsinešti iš laboratorijos, iš tų modulių. Bet man buvo taip gražu… Aš persirašiau į savo atmintį tą failą, perkodavau, tikėjausi, kad praslysiu kažkaip… Bet… Mane, aišku, pagavo… Paėmė mano atminties modulį, ištrynė tą failą, ištrynė dar kažką, bet aš nebepamenu… — nutilo akimirkai. — Mane nubaudė už tai. Aš paskui sukūriau naują failą iš to, kas liko biologinėje atmintyje, bet… Bet tas prisiminimas nebebuvo toks ryškus… Spalvos tarsi išblukę, viskas išplaukę…

Mo švelniai apkabino lordą, kol šis tylėdamas bandė užgniaužti tą liūdesio vandenyną savyje.

— Mo, čia tik drugeliai… Kažkas juos pamatė ir jiems buvo gražu… O jie… Jie atėmė iš manęs drugelius…

Lordas prisiglaudė ir padėjo skruostą Mo ant peties, kol šis švelniai glostė Genesis plaukus ir dabar jau pačiam buvo liūdna.

— Tada aš susiradau žmogų, kuris galėjo man juos nupiešti. Ir jis nupiešė. Nupiešė ant mano rankų, ant kojų, ant nugaros, kiekvienas odos centimetras… Mane nubaudė ir už tai. Bet šitų drugelių jau niekas nebeatims.

Genesis, kaip ir kiti, turi savo dainą :D Liūdnoka tik tokia :( PJ Harvey - A Place Called Home (Youtube)