Šiek tiek apie tai, kas liks...
2021-10-17
Iš praždių šiek tiek tingėjau rašyti čia (jei "po teisybei", tai čia yra reikalų šituos įrašus padaryti, bet tiek to), maniau, pakaks facebooko, bet pradėjau rašyti, pradėjau trinti, vėl rašyti. Esmė ta, kad aš nežinau. Ir nelabai kam įdomu, kad aš nežinau. Tai sakau, parašysiu čia, paskaitysiu po metų ir gal turėsiu nuomonę. Nes reikia, blet, turėt nuomonę apie dalykus. Visus. Viską.
Nusipirkau gražių lipdukų anądien. Popierinių. Rinkausi gal dvi valandas (bliamba reikėjo ir MAC rebel story čia įdėti, kad prisiminčiau, kaip visgi žemai galima pulti). Anyway, nusipirkau lipdukų (nesakysiu, kiek kainavo). Praktinė jų nauda lygi minus milijonui. Visiškai jokios, popierinis chlamas. Galiu tik užklijuoti juos kur nors, nelabai gražiai, bet taip, kaip jau aš moku.
Not gonna lie, klijuoti juos yra smagu. Ir kad ir klišai, bet vis tiek smagu.
Aš taip pat turiu prisipirkus užrašų knygelių. Nes man patinka. Sunkiai galiu sulaikyti save nuo jų pirkimo. Ir aš geriau prisimenu dalykus, kuriuos užsirašau. Tai jos pusiau praktiškos. Bet man patinka užrašų knygelės. Tik ne langeliais ir ne linijomis. Tuščios. Taškeliais blogiausiu atveju. Bet tuščios. Arba tie kalendoriai, planeriai vadinamieji. Ir aš turiu kelias knygeles net su savo kūrybos viršeliais. Turiu vieną su tobulai švelniu popieriumi.
Ir aš taip sunkiai prisiverčiu į jas ką nors rašyti. Aš turiu kelias, kurias pradėjau, ir negaliu prisiversti pradėti naujos, kol nepabaigiau senos. Nors aš galėčiau į jas rašyti istorijas. Nėra taip, kad neturiu, ką ten rašyti, ir dėl to jos guli.
Aš turiu. Lukai jau prieš mėnesį sugalvojau naują berną, jo vardas Kristijonas. Susipažino coffee shope. Abu keistuoliai. Dabar pažindinasi pamažu. Yra jau kelios alternatyvios siužetinės linijos. Labai graži istorija, Lukos gyvenime šiuo metu jokių dramų nėra, tai... Tiesiog graži meilės istorija, kuri niekada neįgis materialaus pavidalo.
Nes man gaila.
Supistos knygutės gaila.
Ir dabar aš galvoju, ar tie tušti puslapiai čia dėl to, kad laukimas teikia daugiau džiugesio, nei pats rašymas? Ar tų spalvotų lipdukų turėjimas nepraplėštame pakelyje teikia daugiau džiaugsmo, nei pats dekoravimas? Žinojimas, kad bet kada gali tą padaryti? Laukimas?
O gal visgi čia tik supistas ubago sindromas, kai gauni kažką ir nors žinai, kad to kiniško chlamo yra kaip mėšlo, "taupai", nes... Kažkada neturėjai?
Aš nežinau.
Bet 2021-10-17 duomenimis aš manau, kad laukimas neturi būti džiugesio šaltinis. Nes laukiant tu tiesiog mirsi ir paliksi po savęs pilnas spintas prikištas daiktų, kurių niekam nereikia. Kuriuos bus gaila išmesti. Kurie ten gulės metų metus niekam nereikalingi, o tu galėjai jais pasidžiaugti. Tebūnie tai instant gratification akimirka. Bet ji bus tavo, ji bus realiai išgyventa.
Tai va. Čia yra ubago sindromas. Mano nerašymas į tuos tuščius puslapius yra isotrijos, kurių niekada nebus. Aš dar kartą pasikartosiu, nemanau, kad sukuriu kažką unikalaus ir ypatingo. Bet esmė yra ne tame. Kūryba yra tai, kas liks po manęs. Ji neturi būti labai kažkokios aukštos kokybės, ji neturi visiems patikti, bet tai yra geriau, negu paklodės spintoje. Užklijuoti lipdukai taip, kaip man buvo tuo metu gražu, yra geriau, nei neatplėšuose pakeliuose gulintys stalčiuje.
KŪRYBA
YRA
TAI,
KAS LIKS
PO MANĘS.
