Paprastų žmonių istorijos, S01E01

„Parduodami vaikiški batai, neavėti“.

— GIIIIIIIINtaiiiii!

Gintas sėdi pusiau gulomis ar pusiau sėdėdamas guli priešais teliką. Ant pilvo balansuoja lėkštė su čipsais, o telike - futbolo rungtynės tarp Barbadoso ir Eritrėjos komandų. Į šauksmą kitame kambaryje Gintas nekreipia dėmesio, nors supranta, kad tai yra tik neigimas.

— GIIIIIInt…. — neatlyžta.

Kol kas nulis nulis. Netrukus pasigirsta žingsniai, kurie artėja. Paskutinę akimirką Gintas pakelia lėkštę ir pradeda stotis. Kaip tik, kai tarpduryje pasirodo Jolanta.

— Einu gi, — pasako nepatenkintas.

— Pažiūrėk tą skelbimą.

Kitame kambaryje abu žiūri į skelbimą.

— Tai gal kainą parašyk, — abejingai sako Gintas.

— O tai kiek prašyti?

— Ką žinau. Nu dešimt eurų.

— Taip mažai? Kur tu šiais laikais batus už dešimt eurų nupirksi???

— Nu tai prašyk dvidešimt. Paskui nuleisi, jei niekas nepirks.

— Tai kam aš ką nuleisiu, jei niekas nepirks???

— Tai prašyk penkiolikos.

— O tai nenusiskriausiu aš čia savęs? Aš irgi ne labdaros organizacija, dykai daiktų tikrai nesiruošiu dalinti.

— Bet taigi tu jų nepirkai.

— Tai aišku, kad nepirkau. Niekada savo vaikui tokios šlykštybės nepirkčiau. Kajus berniukas, o čia kas? Gėlės?

— Bet jie juodi.

— Ji čia tyčia taip padarė, kad mane sunervintų.

— Įdėk gal dar nuotrauką kokią?

— O kaip? Aš nemoku. Tu padaryk nuotrauką.

— Kajau! Kaaaajau! Padaryk mamai nuotrauką…

— Tai kiek man prašyti už juos?

— Nu tai prašyk penkiolikos.

— O jei Ramunė pamatys, kad parduodu? Dieve, ji gi neapkęs manęs.

— Tai tu dėk į kokią nors grupę, kur jos nėra. Koks ten yra… Mamyčių kas ten, — Gintas apsimetė, kad nežino grupės pavadinimo.

— O kaip ten įdėti? Aš nemoku, — apsimetė Jolanta, kad nemoka įdėti posto į mamyčių pokalbius prie kavos puodelio, nors banaliais paveikslėliais su įkvepiančiomis citatomis apie gyvenimą dalijasi kasdien. — Žinai, nieko čia nebus su tuo pardavimu. Aš sakau, ji čia specialiai! Dabar nėra, kur dėt tų batų! Sesuo čia dar vadinasi!!! Tegu jos ta mergšė ir nešioja! Kvaiša prakeikta, kaip aš jos nekenčiu…

Gintas stovėjo šalia, klausė Jolantos neapykantos seseriai, abejingai žiūrėjo į baltame Word puslapyje parašytus „Parduodami vaikiški batai, nevavėti“, kitame kambaryje girdėjo, kad kažkas įmušė įvartį. „Turbūt Barbadosas,“ — pagalvojo.

— Čia klaida žodyje, — pasakė pamatęs, kad Wordas raudonai braukia paskutinį skelbimo žodį. — Nevavėti. Turi būti neavėti.

— O Dieve, viskas blogai, ką tik aš darau, viskas, blogai, gal žinai, imk tu pats ir parduok tuos batus.

Apsisuko. Išėjo. Batai stovėjo ant stalo šalia klaviatūros. Nauji. Vaikiški. Neavėti. Juodi su geltonomis saulėgrąžomis.

— Ko ji vėl nori? — pasisveikino Ramunė, atidariusi duris ir kitoje pusėje pamačiusi Gintą.

— Žiūrėk, aš čia dėl… Kur tu batus Kajukui pirkai… Gal turi dar čekį netyčia išsaugojus?

— O kas, netiko? — paklausė nė kiek ne ironiškai Ramunė.

— Mažoki biškį… Gal pakeistume, — nė kiek nemelavo Gintas.

— Neturiu.

Gintas palinksėjo galva:

— Nu, ką padarysi.

Ramunė palinksėjo galva. Ginto į vidų nekvietė.

— O Ramūnas namie?

Ramunė papurtė galvą:

— Išvažiavo į reisą.

Gintas sėdėjo mašinoje. Per radiją grojo Modern Talking Brother Louie. Ant keleivio sėdynės šalia gulėjo vaikiški batai, neavėti. Juodi su geltonomis saulėgrąžomis. Salone tvyrojo naujo automobilio kvapas nuo ant veidrodėlio pakabintos eglutės. Niekas, kas perka tas eglutes, iš tiesų nežino, koks yra naujo automobilio kvapas. Gintas irgi nežinojo, bet tas kvapas maskavo į saloną įsigėrusį senojo pasato savininko cigarečių kvapą. Ant priekinio stiklo krito ir tirpo snaigės, o Gintas telefone skrolino Facebooką. Veronikos profilį. Nuotraukas iš liepos mėnesio kelionės į Balį. Jau kokį šeštą kartą šį mėnesį. Fone matė savo pilvą, beveik besiremiantį į pasato vairą. Ant pilkos maikės matė apskritimo formos dėmę. Nuo lėkštės, kurią ten balansavo, kai žiūrėjo rungtynes tarp Barbadoso ir Eritrėjos. Netikėtai Veronikos nuotraukos išnyko, o vietoje jų nušvito Jolantos vardas juodame fone. Patildė radiją.

— Nu ir? — paklausė Jolanta, kai Gintas atsiliepė.

— Jo, turėjo… Dabar nuvešiu grąžinti…

— Nieko neklausė?

— Pasakiau, kad spaudžia.

— Gerai. Kada tu grįši?

— Tai greitai jau. Nuvežu ir grįšiu.

— Dar gal gali į Maximą užšokti? Duonos nėra. Ir kiaušinių. Dar sviesto gali paimti. Prisiminsi viską? Ai, dar Danonkių Majui. Bus jam į mokyklą ryt, aš tingiu daryt čia ką nors.

— Labas, — pasakė Gintas, suradęs Veronikos numerį telefone ir sulaukęs „alio“.

— Labas? Gintai, čia tu?

Ragelyje girdėjosi muzika ir žmonių klegesys.

— Taip, trukdau?

— Ne, ne, — atsakė juokdamasi ir lyg pašnibždomis liepė kažkam būti tyliai. — Pedikiūrą darausi, — kikeno. — Ko tu norėjai?

— Gal… tau reikia vaikiškų batų? Neavėti.

— Vaikiškų batų??? — nustebo. — Ne, Gintai, kam man vaikiški batai?

— Nežinau, gal kam atiduoti turi…

— Gintai, tu girtas gal? — juokėsi. — Nereikia man jokių batų…

— Nu aš tik paklausiau…

— Žiūrėk, aš turiu bėgti, gerai, linkėjimai Jolantukui, gerai, ate…

„Nu, neavėti, gal kam prireiks,“ — galvojo Gintas, dėdamas batus ant šiukšlių konteinerio krašto. Grįžo į mašiną, užvedė variklį. Kurį laiką sėdėjo, klausė dyzelio kalenimo ir bandė prisiminti, ko ten prašė Jolanta. Prie konteinerio priėjo moteris pilka šlapia striuke ir pagaliu. Pamakalavo konteinerio viduje. Pakėlė batus. Gintas viską atidžiai stebėjo. Sužibo viltis, bet moteris tik pavartė batus rankose ir abejingai įmetė į konteinerį.

— Tai kiek jie kainavo? — nekantriai paklausė Jolanta, kai Gintas jau avėsi batus koridoriuje.

— Penkiasdešimt eurų, — atsakė beveik džiaugsmingai. — Tai nupirkau čia šio to…

Padavė maišą Jolantai. Po mažiau nei dešimties minučių Gintas vėl sėdėjo pusiau gulomis ant sofos. Aplink lakstė Kajus ir Majus žaisdami su plastmasiniais robotais, kuriuos Gintas nupirko Maximoje. Jolanta stovėjo tarpduryje su lėkšte. Šaukštais kabino tortą.

— Riebokas, — pasakė pažiūrėjusi į Gintą.

— Nu man sakė, kad geras, neriebus. Jogurtinis tipo…

— Margarinas čia grynas, — piktinosi, bet įsivertė dar vieną šaukštą į burną. — Ar brangus? Kiek kilogramas?

— Devyni devymdevyni, — melavo Gintas. — Nuolaida buvo.

Jolanta dar kažką pasakė pilna burna, bet Gintas nebeperklausė. „Pakartos, jei svarbu,“ — pagalvojo. Ant pilvo balansavo lėkštę su čipsais. Jolanta apsisuko ir nuėjo į virtuvę. Futbolas tarp Eritrėjos ir Barbadoso buvo pasibaigęs, dabar rodė pulą. Kinija prieš Jungtines valstijas. Gintas žiūrėjo į ekraną, bet mintyse vis grįždavo prie to konteinerio, kur boba šlapia striuke išmetė jo batus. O juk visai geri buvo. Vaikiški. Neavėti.