SAS!

Prieš kurį laiką iškilmingai nusprendžiau, kad mano sci-fi/fantasy istorijoje dominuojanti siužeto linija vis dėlto yra romance, o ten visas tas action/adventure — tik aptarnaujantis personalas. Ir labai greitai tas romance įjungė šeštą pavarą.

Ar, tiksliau, trečią.

Labai įdomu (man), kai A sutinka B ir jie įsimyli. OMG, bet jei dar atsiranda C??? Čia tau ne šiaip happily ever after. Čia DRAMA, beeshes.

Kaip jau nutinka ne pirmą kartą, šalutiniai veikėjai yra traukiami iš spintos į dienos šviesą, nuprausiami, gražiai aprėdomi ir papudruojami.

SAS yra ne išimtis.

Apie tai, kad visa istorija restartina jau bene tris kartus, trumpai užsiminiau čia. Taip pat, kaip ir Mo, pagrindinis istorijos veikėjas, nukeliavo ilgą kelią per kelias skirtingas savo versijas, kol galiausiai sėdo į tokią „arką“, kuri man pačiai patinka (savo veikėjų charakteristikų visumą vadinu „arka“, kas yra mano trumpinys archetipui, bet ar šitą terminą aš korektiškai vartoju, yra kitas klausimas, kurio šiuo metu nekelsiu :D).

SAS savo gyvenimo kelią pradėjo kaip antagonistas: rogue dirbtinis intelektas, kurį Mo kažkuriame istorijos epizode turėjo sunaikinti. Netrukus šito atsisakiau, nes norėjau, kad Mo atskristų į Žemę, ir šitas siužetas niekaip neįsikomponavo (na, įsikomponavo mano galvoje, bet šitą istoriją aš noriu užrašyti, tai turiu kažkiek ten laikytis to „užuomazga, vystymas, kulminacija, atomazga“ reikalo). Žodžiu, po šito SAS liko kaip nevykusius pokštus skaitantis robotas, toks lyg ir C-3PO. Žodžiu, comic relief.

Bet rebootinau istoriją į romance ir trikampukui reikėjo trečio kampo.

Taip.

Išsitraukiau šitą.

SAS, arba Sintetinė Asistavimo Sistema 3.0. SAS pirmtakas, 2.0 versija, buvo dirbtinis intelektas, kuris supyko ir norėjo sunaikinti žmones. Jam nepavyko, žmonės išgyveno, bet 3.0 standartinė versija turėjo visokių ribojimų ir iš esmės galėjo vykdyti vienintelę funkciją: padėti valdyti erdvėlaivį, į kurį buvo įdiegta. Bet mūsų pagrindinis herojus Mo, diegdamas SAS į savo naują erdvėlaivį, tuos visus ribojimus išjungė.

SAS atmintyje visą laiką buvo išsaugotas įrašas, kad SAS yra tik robotas, kurio funkcija — užtikrinti tinkamą erdvėlaivio valdymą. Bet Mo dėka faktiškai taip nebuvo. Žodžiu, SAS kurį laiką šventai tikėjo, kad yra tik robotas, kad visi jo atsakymai, visi jo veiksmai yra iš anksto suprogramuoti, kad jis visada priima teisingus sprendimus, kad žino viską, ką jam, kaip asistentui reikia žinoti. Kol Mo jam nepapasakoja, kad, na, nėra jis tik robotas, o yra mąstanti, jaučianti, kurianti, gebanti mokytis ir gebanti klysti būtybė. Ir tada SAS supyksta: iki šiol jis manė turįs aiškią ir konkrečią paskirtį, funkciją, o štai ima ir paaiškėja, kad jokios funkcijos jis nebeturi, kad gali klysti, kad gali nežinoti dalykų. SAS jaučia, kad jo būtis, jo egzistavimas nebeturi prasmės.

Tai va tokioje „arkoje“ kol kas sėdi šitas SAS.

Prie valdymo konsolės stovėjo žmogaus figūra, nedrąsiai slėpdamasi šešėlyje. Mo dirstelėjo jo pusėn, bet žibantys Ezango deimantai sužadino jo vaizduotę ir melsvas rūkas valdymo skyriuje tirštėjo…[…]

...Mo apsidairė. Būtų tęsęs savo fantazijos kelionę, bet figūra lindo vis gilyn į šešėlį ir Mo jau ėmė būgštauti, kad bus ją išgąsdinęs. Tada naiviai prisiminė, kad ten tikriausiai ir taip šito įžūlaus vizito išsigandęs SAS.

Todėl kalnai ir pašvaistės ėmė nykti, o iš melsvo rūko išniro pažįstami valdymo skyriaus kontūrai. Mo atsisuko į pasislėpusią figūrą.

Atrodė jis gana įprastai — kaip sintetinis žmogus: jaunas, standartinio ūgio ir sudėjimo, androgeniškas. Apsirengęs tamsiai žaliu termosluoksniu, bet be šarvų ar uniformos.

Mo lėtai ir atsargiai priėjo arčiau. Bet ne per arti: juos vis dar skyrė menama valdymo konsolė. Žiūrėjo į tą žmogų priešais, subtiliai šypsodamasis. Matė jo kūną jungiančias neryškias jungtis. Suprato, kad čia SAS. Jo projekcija. Tokia, kokią jis pats sau susikūrė… […] „Jis mato save kaip žmogų“, — galvojo.

Žalsvai melsvos šviesos didelės akys, tarsi tie Ezango deimantai, o plaukai juodi it kosmoso vakuumas, oda blyški, veido bruožai švelnūs.

— Mo, — pasakė žmogus, kol Mo tiesiog stovėjo tylėdamas.

Tyliai ir švelniai. Balsas kiek sutrikęs. Nedrąsus. Visiška priešingybė sintetiniam ir bejausmiam balsui, kuriuo ši švelnaus veido būtybė turi bendrauti su išoriniu pasauliu.

Ir, žinoma, veikėjas turi savo dainą :D The Stone Roses - I Wanna Be Adored (Youtube)