Apie numarintus hobius

Kol rašau šį įrašą, interneto robotas įkyriai bando man parduoti tą prakeiktą Leicą, apie kurią vėliau.

Fotografija šiandien kiekvieno nūdienoje tapo labai savaime suprantama realybės dalimi. Taip, kaip kiekvienas šiandien turi mobilųjį telefoną, taip kiekviename telefone yra fotoaparatas. Net nesu tikra, ar tą įrenginį derėtų vadinti telefonu, galimybė paskambinti yra labiau viena iš n+k funkcijų, kurios aš asmeniškai nelabai mėgstu ir dėl manęs ji galėtų nunykti panašiai, kaip nunyko ir ratukiniai telefono aparatai. Pamenate, sakydavom: "pasuk man". Dabar gali pasukti nebent pirštą prie smilkinio. Bet šiandien ne apie pasukimus, o apie fotografiją, nes taip jau sutapo, kad kažkuriuo mano gyvenimo laikotarpiu ši sritis man buvo super įdomi.

Fotografiją pamenu dar iš tų laikų, kai sekcijoje voliojosi tokie balti kvadratiniai bliūdai, kartais gaudavau pažaisti su tokiu keistu popieriumi, ant kurio prastai piešė flomasteriai, o ištrauktas iš juodo voko jis po kurio laiko ir pats tapdavo toks visai pilkas ir meh. Bet šito proceso, nors žinau, kad jis vykdavo, gyvai mačiusi nesu. Užtat kai pamatau šitą, sukyla jaukūs ir šilti jausmai:

Aš neapsimesiu, kad žinau dalykus geriau, nei juos žinau, tačiau žinau tiek, kad šita juosta yra ryškinama pagal kažkokį procesą, kurį daro mašinos. Jos neišryškinsi namuose su bliūdais (2024-02-08 edit: ne, galima ir su bliūdais). Tai yra ir gerai, ir blogai. Gerai, nes tam tikru metu istorijoje žmonėms nebereikėjo bliūdų ir žinių, ką į tuos bliūdus pilti. Pakako nusipirkti šitą (ji vis dar "perkamiausia" somehow), įkišti ją į kokį jau ten aparatą turėjai, išpleškinti, nunešti ir po valandos jau turi nuotraukas. Blogai tai, kad dabar reikia labai ieškoti ir kur ją įkišti, ir kur paskui nunešti. Visgi čia yra toks OG tose automatinėse juostelėse, ISO200, 36 kadrai.

Žinau, kad GenZ'eriai šito blogo neskaitys, bet šitą juostą reikia kišti į juostinį fotoaparatą. Tai toks telefonas, su kuriuo negali scrolinti tiktok'o.

Buvo laikai, kai juostinis fotoaparatas buvo viskas, ką gali turėti. Mano mama turėjo Zenit su kažkokiu Helios objektyvu. Zenit buvo veidrodinis (tiksliau, ir yra). Čia irgi cool konceptas, kiek pamenu, laikytas absoliučiu privalumu, bet dabar ne apie tai. Don't get me wrong, visais laikais buvo visokių aparatų, bet tik noriu pasakyti, kad Zenit yra kažkaip ne toks visiškas mėšlas, ką mums padovanojo sovietmetis. Jis toks "paprasto žmogaus geras aparatas" (2024-02-08 edit: pzda kaip galėsiuosi šitų žodžių... :D Daugiau apie tai čia).

Kai juostos, jų ryškinimas ir nuotraukų spausdinimas tapo paprastas, prasidėjo "muilinių" era. Na, bent jau taip aš pamenu tą vartotojiškos fotografijos istoriją. Muilinė buvo toks fotoaparatas, kuris buvo mažas, lengvas, paprastas naudoti. Tos pigios, paprastos ir prastos muilinės buvo mėgėjiškos fotografijos tamsieji amžiai.

Tai va čia yra du istoriniai momentai, kurie dabar man tapo svarbūs, nes nutariau atgaivinti savo seną gerą fotografijos hobį. Ir ne šiaip fotografijos, o būtent analoginės.

Kaip jau sakiau, dabar kiekvienas telefonas turi po n kamerų. Kuo daugiau, tuo geriau?

Muilines paminėjau ne šiaip sau, kaip ir ne šiaip sau jų populiarumo piką įvardijau kaip tamsiuosius mėgėjiškos fotografijos laikus. Gaila, dabar neturiu po ranka Zenit, bet turiu skaitmeninį veidrodinį kiek pagyvenusį Canon ir jis puikiai papozuos, nors yra išsikrovęs ir šiuo metu visiškai negyvas :(

Kiekvienas objektyvas yra skylė, pro kurią į fotoaparato vidų ateina informacija. Šviesos pavidalu. Canonas turi vieną skylę, bet ji didelė.

Palyginimui, mano nusenęs iPhonas turi tris skyles ant užpakalio ir vieną priekyje (ta priekyje tokia mažulytė, kad nebesivarginau). Dar noriu atkreipti dėmesį, kad Canone nuotraukoje matosi didelis stikliukas ir po juo mažesni, o tada visai palyginti maža skylutė (ties ja lempos atspindžiai). Iphone tos mažiausios skylutės nesimato, ji per maža. Jei tas kameras įsivaizduotume kaip akį, tai iphono vyzdys yra Canono didžiojo stikliuko atitikmuo.

Žinau, kad kai kurie telefonai turi dar daugiau tų "kamerų", bet esmė yra ne jų skaičiuje, o kaip ir... dydyje. Taip, tai nėra vienintelis parametras, bet muilinių nuotraukos iš dalies ir buvo niekam tikusios, nes pastarosios turėjo miniatiūrinius objketyvus. Taip, jos turėjo vieną skylę, šiuolaikiniai telefonai gal turi ir penkias, bet jos yra mažos ir dėl to visiškai useless!

Jei pro tą kamerą ar visas šešias nepatenka pakankamai informacijos, tu gauni šūdą:

Taip, ta nuotrauka atrodys gerai tol, kol ji bus telefone. Ir čia galima ginčytis sakant, kad niekur daugiau didžioji dalis nuotraukų ir neatsiduria. Tas bus tiesa, didžioji dalis nuotraukų mūsų telefonuose yra visiškas šlamštas:

Šlamštui telefonas tinka puikiai - gigabaitai beprasmės informacijos. Aš pati šioje vietoje esu offenderis, štai viršuje, pavyzdžiui, yra autobusas, kuris kirto plytos ženklą, kad apsisuktų, tačiau įstrigo. Instant karma.

Kartais būna, kad su tuo telefonu nori nupaveiksluoti ir ką nors gražaus. Visos tetos taip daro: graži gėlė? Čiaukšt. Saulėlydis? Čiaukšt.

Visas grožis pasimatytų atspausdinus šitas bent jau A4 formatu.

Mažo objektyvo trūkumams maskuoti, mano nuomone, daromas dar vienas nedovanotinas dalykas (be to, kad visa telefono nugarėlė kaip nuspuoguota tom bevertėm kameromis) - tai visokių filtrų naudojimas, kurie bando maskuoti tų kamerų trūkumus. iPhone su tais filtrais nuėjo tiek toli, kad raw nutraukos telefone tu jau nebeturi. Jis automatiškai koreguoja ją taip, kaip jau tai deep learning machine atrodo tinkama.

Aš laukiu, kada tas AI pradės cenzūruoti ne tik užklausas generuojant paveikslėlius, bet ir realias nuotraukas...

Čia mano keli politkorektiški AI paveiksliukai:

Kalbant toliau apie kokybę, analoginės nuotraukos kokybė, kiek man teko girdėti, priklauso išimtinai nuo optikos. Be to, analoginio aparato nereikia krauti, nereikia atminties kortelių ir t.t. Žodžiu, win-win tiek kokybės, tiek kitomis prasmėmis. Todėl nusprendžiau, kad man reikia analoginio veidrodinio aparato. Ir čia realybė did me dirty.

Visų pirma pradėjus ieškoti apskirtai analoginio, ar dar kitaip vadinamo juostiniu, aparato, negalėjau nepastebėti, kad prekybos vietos vis dar pritriestos tomis pačiomis muilinėmis, kurios jau turėjo išmirti prieš dvidešimt metų. Negana to, atsiradę dar ir tokių dalykų, kaip "single use camera", kas yra beyond me. Analoginės muilinės, nes dėl kažkokių priežasčių telefoninis šlamštas yra... Not enough.

Ir čia mano paieškos kaip ir baigėsi, nes vienintelis priimtinas variantas (o priimtinas tai lyginant su Zenit, taigi mano kartelė nėra aukštai to begin with) yra Leica. Fakin leijka. Taip, viename šope radau tokį čiūdą, analoginė ji. Kūnelis (tai aparatas be optikos) kainuoja 5499,99 Eur (taip, penki tūkstančiai keturi šimtai devyniasdešimt devyni eurai), tada toks nuosaikus ir universalesnio pobūdžio objektyvas - 6999,99 Eur su 50mm židinio nuotoliu, bet jei nori gamtutės pafotografuoti ar kokius urbanistinius peizažus, tai reiktų kokių 18-28mm, o tai dar 4999,99 Eur (28mm). Ir ta Leica net ne veidrodinė. Ta prasme.