Apie par(si)davimą

Yra ten kažkokia sklandanti inspiracinė citata: „Susirask mėgiamą darbą ir tau nereikės dirbti nė dienos.“ Taip, aš ten pagūglinau, kas čia per citata, bet dabar tai nesvarbu. Svarbu, kad mūsų money hungry society šitą quote’ą išvertė į visokius derivatyvus, kurie lyg ir samba panašiai, bet reikšti gali visai kitus dalykus. Vienas iš jų - paversk savo hobį pinigais ir tau niekada nebereikės dirbti.

Iš pirmo žvilgsnio idėja atrodo jopšikmat kaip zajabys. Nugi tikrai, krapštinėjiesi ten ištisus savaitgalius prie kokių nors laivelių modeliukų, taigi px nx, aukso kasyklos, dvj parduosiu juos! Argi ne superinė idėja???

NE BLET!!!

Kad būtų paprasčiau, imsiu save kaip pavyzdį, nes turiu daugiau nei keturis hobius, tai ojoj kiek čia erdvės, kurią galėčiau „išmonetaizinti“. Ir toks disclaimeris, aš suprantu, kad mūsų pagiežingai sąmonei norisi mestelėti ironišką „tu taip kalbi, nes pati failini monetaizinti savo hobius“, tai mestelėkit, nes viena vertus, tu negali succeedint ten, kur nelabai stengiesi, o kita vertus that’s just like your opinion, man.

Grįžtant prie temos, tai yra savo hobio, kažko, ką tu myli, į ką sudedi savo geras emocijas, pastangas, ką augini ir puoselėji, pardavinėjimo.

Visų pirma, kai tu darai bet ką, užsiimi bet kokia veikla, iš kurios tu užsidirbi pragyvenimui (ne prisiduri prie algos, ne side job, ne kažką), tai visada bus darbas. Patiks jis tau, nepatiks, tai bus darbas. Ir visada, kai ta veikla bus darbas, bus spaudimas jį atlikti. Taip, kaip tikrame darbe tu turi dirbti, kad ir kaip tingi, taip ir su hobiu. Tingi? Ne, turi hobintis, nes nebus pajamų. Ir kai tu tingi arba kai tau šiaip ne hobio diena (ypač, jei hobis kažkiek kūrybiškas, o hobiai turi tendenciją tokiais būti), turi vis tiek save stumti, versti ir daryti. Na, gali praleisti dieną ar dvi, "tikrame" darbe, tiesą sakant, paprastai irgi gali praleisti dieną ar dvi ir niekas nepastebės, bet negali užleisti hobio, iš kurio pragyveni, mėnesiams, nes tau ne nuotaika. Pvz. vienas iš mano hobių yra nėrimas vąšeliu. Ir čia atrodytų nu tikrai toks lengvai įpinigaujamas hobis, bet aš ne visada noriu nerti. Kartais aš noriu užsiimti kitu hobiu, o ne nėrimu. O jei pas mane užsakymas? Koks čia tada hobis?

Antra, nereiktų pamiršti, kad faktiškai visada, kai sukuri kliento-pardavėjo santykį ir tu esi pardavėjas tame santykyje, visada turėsi kažkiek taikytis prie pirkėjo pageidavimų. Sutinku, nebūtinai šimtu procentų, bet šitas prekybinis santykis iš savęs reikalauja suderintos šalių valios. Na, taip, gali nesitaikyti prie kliento, jei esi ten super duper populiarus artistas ir tavęs visi nori. Bet kad ir kaip mes norime būti tuo THE ONE, absoliuti dauguma mūsų esame pasmerkti (ar palaiminti) būti mediocre. Su prisitaikymu ir hobio pardavinėjimu yra tokia slidi vieta, toks vos regimas riboženklis. Tu visada potencialiai gali parduoti kažkiek savo su meile, rūpesčiu ir dėmesiu sukurtos produkcijos, visiškai nesitaikydamas prie kliento. Jei tu kažką darai ir tau tai patinka, tikėtina, kad kažkur vaikšto vienas ar keli žmonės, kuriems tai irgi patiks. Aišku, kartais žmonės kuria ką nors, kas savaime yra drungna. Ir tame nieko blogo, jei žmogų džiugina kūrybinis procesas. Drungną kūrinį yra lengviau parduoti ir linkiu tokiems kūrėjams kuo didžiausios sėkmės. Čia be ironijos, jei man patiktų tapyti gėles ir natiurmortus, tikrai tą ir daryčiau. Bet man nepatinka, todėl piešiu velnius. Dar blogiau, jei sumanyčiau piešti pagal užsakymus. Koks čia hobis? Užsakovas tau atsiunčia savo bjauraus vaiko nuotrauką ir tu pieši. Čia ne hobis, beeshes, čia darbas.

Trečia, mes visi norime būti dideli. Šitas noras nebūtinai, manau, kyla iš vidaus organiškai, jis kažkaip yra įdiegiamas ir vėliau tampa tarsi savaime suprantamas. Jei tu nesi next big thing, jei nesi sekantis Steve’as Jobs’as, tai tu arba esi nevykėlis, arba kažkaip savęs neišpildęs. Ir čia nebūtinai su hobiais susiję. Pavyzdžiui, darbe turi kilti karjeros laiptais. Vat yra kažkoks toks įsitikinimas, kad turi eiti kažkur į viršų. Kur matai save po penkių metų? Tai aišku, kad pardavimų vadovo pareigose mažiausiai. O dar po penkių? O jei tau iš tiesų px, tai tu esi kažkoks lūzeris. Neturi ambicijų. Gal netgi esi nelabai protingas? Aš irgi buvau ant šito pasimovusi. Turi daryti kažkokią karjerą. O nafig? Man patinka mano darbas, o ir darbovietė mano visai, sakyčiau, nebloga. Ir man, tiesą sakant, nebūtina ten po penkių metų būti kažkuo, aš visiškai galiu būti ir ten pat, kur esu dabar. Taip ir su bet kuo, ką tu darai. Nebūtina šikti pinigais ir tikėtis apmokestinti kiekvieną nusiperdimą.

Ketvirta. Įsivaizduokite, kad mezgate vaikiškas kepurytes, nes didesnėms nėra kantrybės. Kiekviena kepurytė yra unikali ir custom, priklausomai nuo to, ar mezgate berniukui ar mergaitei, ką tas berniukas ar mergaitė mėgsta. Numezgate vienam kepurytę su meškos ausimis, kitai - žalsvą su siuvinėtomis gėlytėmis. Iš pradžių apdovanojate kepurytėmis draugių, brolių ir kaimynių vaikus. Žinia pasklinda ir į jus jau kreipiasi kaimynių draugės ir broliai. Pradedate imti simbolinį mokestį, nes siūlai visgi kainuoja. Visi sužavėti dailiomis kepurytėmis ir gero linkėdami duoda auksinį patarimą: parduok šen, parduok ten, įkelk į skelbimus, įkelk į instagramą ir t.t. Ir tu susigundai. Mintyse matai Steve’ą ant scenos su nauju iPhone, įsivaizduoji šešiaženkles sumas sąskaitoje ir tą Gucci tašę, kur matei instagrame. Įkeli skelbimą. Iš pradžių užsakymų nedaug, bet paskui verslas (taip, tai jau nebe hobis, tai jau verslas) įsisuka, užsakymų daugėja, prireikia pagalbininkės, paskui ir kelių. Kai pradėjai, tai buvo unikali vienetinė kepurėlė konkrečiam vaikui. Dabar tai tiesiog šampofkės su varlės akytėmis ir triušio ausytėmis. Galiausiai tau parašo UAB Pigūs rūbai visiems ir pasiūlo gaminti tavo kepurėles pramoniniu būdu, pardavinėti savo ir savo partnerių parduotuvėse. Kadangi su savo darbuotojų cecheliu jau baigiate išvarvinti akis, tu sutinki. Netrukus įvairiaspalvės kepurėlės su visokių gyvių ausytėmis užtvindo Maximų lentynas. Galima net per pigu el tė užsisakyti. Tavo sąskaitoje gal ne šešiaženklė suma, bet tokia, kurios pakanka tai Gucci tašei. Štampofkei irgi, beje, kaip ir tavo vaikiškos kepurytės. Sukūrei kažką, į ką įdėjai savo jausmą, įdėjai pastangų, įdėjai rūpesčio, o dabar kažkas štampuoja to kopijas. Kažkada tos kepurytės buvo unikalios, jos buvo asmeniškos, jos buvo skirtos tam vienam vieninteliam vaikui, kuriam tu ją ir mezgei, dabar jos yra masinis produktas.

Nenoriu pasakyti, kad šitai yra aktualu visiems žmonėms. Daliai tikrai bus visiškai nusispjauti ant tų kepurėlių, svarbiausia turėti Gucci tašę. Bet kitiems nereikia tos Gucci. Tuo ir skiriasi hobis nuo darbo. Su darbu tavęs nesieja joks emocinis ryšys, o štai hobio viena iš funkcijų yra tą ryšį kurti. Todėl nereiktų laikyti lūzeriais žmonių, kurie nenori pardavinėti to, ką sukuria, nes jiems tai neįkainojama. Ir neapsigaukime, tokie verslai, kaip UAB Pigūs rūbai visiems ieško šitų su meile ir rūpesčiu sukurtų, puoselėtų produktų. Į tuos produktus jau bus investuota daug minties ir pastangų, o UAB’ui reikės viso labo parduoti. O tada eiti ieškoti kito tokio paties išmylėto ir užbaigto produkto. Sukurti produktą yra sunku, o sukurti gerą produktą - dar sunkiau. Todėl kai kas nors ateina ir sako „aš parduosiu tavo produktą“, reikėtų stabtelėti ir pagalvoti, ar tikrai tu nori šitą produktą pardavinėti?

Ir taip, tai ką dabar čia rašau, nėra absoliuti tiesa. Monetaizinkime savo hobius, jei tai atrodo patrauklu. Bet tai nėra privalomumas. Nebūtina pardavinėti visko, nepaisant to, kaip aršiai mums tą kartoja. Ir jei paduodamas jautiesi kažkaip neteisingai, kažkaip išduodamas save, išduodamas savo autentiškumą, tai gal nereiktų nieko pardavinėti, kad ir kaip mus spaudžia tą daryti.

Pati esu įkėlusi paduoti kelis savo kurtus daiktus, bet vis dar nesu tikra, is this my cup of tea?

https://marskineliai.lt/parduok/heknew/

https://heknew.shop

O bet tačiau aš ir padovanoti galiu patikusius darbelius iš čia: Galerija