Apie sūrelius

Maisto nacis vėl čia. Gal per dažnai šitą žodį naudoju savo bloguose, ims paskui ir užblokuos mane googlas, bet tiesiu dešinę jums, o joje - varškės sūrelį.

Nejučiomis atsidūstu. Varškės sūrelis (na, joks jis sūrelis, bet px) yra toks produktas, kuris turi potencialą būti ganėtinai sveikas ir geras, ir valgytinas, dėl to neretai yra marketinamas į vaikų auditoriją. Varškė apskirtai nėra blogas produktas. Taip, joje yra sočiųjų riebalų, kas gal nėra labai gerai, bet tikrai nėra pats blogiausias dalykas, kokį gali kišti į gerklę. Varškėje yra nemažai gyvulinės kilmės baltymų, o tai yra geras ir valgytinas dalykas. Be to, varškėje yra labai mažai angliavandenių ir dar ji ten kažkaip yra fermentuota, kas irgi nėra blogai dėti į burnytes, dideles ir mažas. Pridedu kaip tik nuotrauką riebios varškės (fu-fu-fu, tokios Dvaro ar Žemaitijos nebūna, bet čia kažkoks džiazas), kurią naudojau paskutiniam sūrelių batch'ui, bet apie tai vėliau, dabar dėl maistinės sudėties.

Sūrelis tradiciškai turi kakavinį glaistą. Kakavinis glaistas, if done right, irgi nėra blogai. Kakava ir kakavos sviestas yra riebalai, angliavandenių irgi minimumas.

Bet yra čia vienas didelis BET. Retas pramoninis varškės sūrelis baigiasi varške. Varškės, tiesą sakant, ten dažnu atveju vos pusė (50-60 proc.). Visa kita ten visokios gėrybės. PVZ:

Uriga sūrelis. Šituos aš pamenu dar iš labai gilios vaikystės, man atrodo, kad buvo laikai, kai kitų sūrelių išvis gal net nelabai buvo. Pamenu, buvo vaniliniai, arba "be nieko" (oj, kaip jie ne be nieko...), kakaviniai/šokoladiniai ir su aguonomis. Pamenu, labiausiai mėgau tuos, kur "ne be nieko". Nežinau, iš ko jie buvo anais laikais, bet šiais laikais sudėtyje ne kaži kas. Kaip matome, varškės yra vos pusė. Glaistą pirmiausiai sudaro cukrus, yra ir puikiųjų palmių riebalų. Po glaisto ir vėl cukrus, kuris gali sudaryti iki 17 procentų sudėties (56 proc. vaškės + 20 proc. glaisto + 6,4 proc. aguonų, gauname 82,4 proc. Nuo 100 proc. lieka 17,6, kvapiosios medžiagos nesudarys ten labai ženklaus procento). Taigi bent 17 proc. plius tai, kas yra glaiste. Ten toliau yra parašyta, kiek cukerio yra 100 gr šito puikaus produkto. Visi 28 gramai. Vieno sūrelio svoris yra 50 g. Pamenu, kai buvau vaikas, valgydavau po du tokius. Aš pasivarginau ir atpyliau į bliūdelį tuos 28 g. Gaila, neturiu prieš save gyvai dviejų sūrelių, bet tai nėra daug, tai desertas ir tu iš jo nepavalgai. Bet prisiminkime, kad šituos šūdus perka vaikams ir duoda vaikams kaip "sveiką užkandį". Va tiek cukraus yra supilama vaikui į gerklę su dviem sūreliais.

Einam toliau. Nykštukas. Blet fakin nykštukas. Kai sekantį kartą eisiu gyvai į Rimi, aš tyčia pažiūrėsiu, ar tik ne apatinėje šaldytuvo lentynoje šitie "nykštukai" išrikiuoti. Kad vaikučiams lengviau būtų pasiekti. Akivaizdu, kad šitas produktas nėra skirtas būti užkandžiu aktyvios sportuojančios moters racione. Juk Nykštukas, čia gi VAIKUI! Net ant pakelio ten kažkoks garden gnome nupieštas. Gerai jau, aš čia lieju pyktį, nykštukas ant pakelio visai cute, priešingai nei produktas viduje... Nykštukas perspjauna Urigą bent jau tuo, kad čia yra sviestas, o ir varškės šiek tiek daugiau. Bet vis tiek WHOPPING 25,8 GRAMO CUKRAUS!

O čia, gerbiamieji tarėjai, yra pure evil. Liesas (nugriebtas) pienas, BET palmių riebalai. WHY???????????

Ne viskas taip blogai ir kad nebūčiau visiškai biased, yra ir keli geri variantai, gal net tokie, kuriuos ir yours trully dėtųsi į burnytę, jei jau prispirtų reikalas.

Va. Kažkoks Vilkyškių reikaliukas, ten lyg ir katinas ant pakuotės, tai gal ir nori jie šiek tiek tuos vaikučius pavilioti, bet turėtų stengtis labiau. RIEBI varškė, o ne liesa varškė ir palmių aliejus. Yra ir čia abejotinų tokių ingredientų, kaip kokosų ir rapsų aliejai, bet cukraus yra tikrai beveik per pusę mažiau. Riebi varškė sudaro beveik 85 proc., tai galime netgi atleisti tuos kokosų riebalus.

Aistės proteino sūrelis. Va čia yra tai, kas galėtų atsirasti sportuojančios moters sproto krepšyje. O veltui, nes galėtų atsirasti ir jos vaiko priešpiečių dėžutėje, kad ir kaip nepatraukliai (vaikui) atrodo pakuotė: Procentaliai ten neparašyta, kiek ko dėta, bet yra riebi varškė, angliavandenių nors 19 g, jie ateina ten iš tų visų burnočių, o cukrų tik 9 g. Užtat baltymų yra 20 g ir tai yra gerai. Vienintelis dalykas, kuris čia šika ant viso parado, yra palmių riebalai. Nors šiaip iš bėdos šitas yra visai valgomas.

Bet visada galima pasidaryti teisingus sūrelius namuose.

Ilgai maniau, kad mano didžiausia problema su sūreliais yra juose esantis cukrus. Kai nutariau pasigaminti sūrelius namuose, cukrų pakeisdama stevijos milteliais (beje, kai kalbu apie steviją, aš turiu mintyje šitą gaidį: https://www.livinn.lt/p/steviolio-glikozido-pagrindu-sudarytas-saldiklis-milteliai-reb-a-50-g), ir pradėjau skaityti sudėtis, supratau, kad problemų čia daugiau. Bet esmė ta, kad sūreliui reikia varškės ir kokio tai riebalo. Tai mano baseline receptas sūreliui yra 500 g. 9proc. stiprumo varškės ir 75 g. 82 proc. stiprumo sviesto, šiek tiek druskos, stevijos ir braškių. Taip, tas sviestas atrodo baisiai, bet jis duoda kietumo, nes kai įdedi braškių, tai viskas pasileidžia. Aš bandžiau šitą reikalą su bananais, tai man asmeniškai nelabai, bet čia skonio reikalas. Bėda ta, kad nežinau, kiek tų braškių reikia. Bananų irgi nepamenu, kiek dėjau, gal 4-5 nedidelius. Esmė ta, kad viską reikia malti tuo blenderiu ar kombainu, ar kuo jau ten malate. Nu ir paragaukite, pažiūrėkite, kaip spalva. Bet čia yra lengvoji dalis. Kur tikrai kyla iššūkių, tai glaistas.

Biškį papildymas: tas baseline receptas gali būti ir be braškių, t.y. varškė, sviestas, stevija, druska, galima dar vanilės įdėti. Dabar tiksliai nepamenu, bet gali būti, kad kai dėjau braškių, dėjau daugiau sviesto. Esmė ta, kad masė, pabuvusi šaltai neturi būti tekanti.

Čia yra pirmas bandymas. Totalinis fail'as. Neapgalvojau, nei kaip glaistyti, nei kur laikyti. Atrodo baisiai. Be to, patį glaistą padaryti yra reikalų. Taip, interneto receptai siūlo nusipirkti šokolado plytelę, ją išlydyti ir done. Bet čia vėl atsiranda ta pati cukraus ir what not problema. Taigi glaistą aš dariau iš kakavos, kakavos sviesto, grietinėlės, inulino, stevijos (bandžiau su eritritoliu, did not work, jis man kristalizavosi ir viskas buvo crunchy not in a good way). Bandžiau į šitą miksą įsūdyti sojų lecitino - tokio mėgstamo ingrediento šokoladuose, kurio aš asmeniškai nelabai mėgstu, bo veliasi viskas burnoje nuo jo. Tai vėlėsi jis man ir puode, todėl nutariau nedėti. Inulino irgi nelabai reikia, nuo jo paskui tik vidurius suka, jei per daug privalgai...

Su glaistu yra kelios problemos. Aš sveikinu, jei esate įgudę virtuvėje arba esate maisto technologai. Aš nesu. Tai man rasti proporcijas kakavos sviesto, kakavos ir grietinėlės buvo tikrai LABAI DIDELIS IŠŠŪKIS. Jei kakavos per daug, per kartu, jei per daug kakavos sviesto, gaunasi kažkoks rudas riebalas, jei per daug grietinėlės - ir vėl blogai. Kita problema - tu šitą masę šildai. Jei šildai nepakankamai, niekas ten nesimaišo. Jei pašildai per daug, viskas susimeta į tokius šlykščius gumbus ir OMG keliauja į šiukšlių kibirą. Nepadariau nuotraukos, kaip tai atrodo, nes buvau labai nusiminusi, kai man taip nutiko. Bet taip.

Kita problema su glaistu yra jo skonis. Man vienas žmogus, pabuvojęs šokolado degustacijoje, pasakojo, kad geros kakavos negausi taip paprastai, kaip gali gauti geros kavos. Kakava paprastai visur yra generic prastos rūšies kakava, nors ir pastarosios, pasirodo, gali būti rūšinės. Kadangi glaistui naudojau kakavą iš pokelio, kurį pirkau Rimi ir ant kurio parašyta Rimi, tai nieko nuostabaus, kad to glaisto skonis buvo toks SO-SO.

Trečia (ar jau nebežinau, kelinta) problema su glaistu yra - kaip namudinėmis priemonėmis tą sūrelį apglaistyti. Pirmas mano bandymas, kur jau buvo foto, atrodė kaip šūdas, nes toks ir buvo.

Čia aš pasidariau labai įmantų stovą ir šituos nabagus bandžiau glaistyti pildama masę iš viršaus. Šį kartą glaistas buvo pakenčiamo skonio, bet per skystas.

Antru bandymu padariau tirštesnį glaistą ir jau ne pyliau jį iš viršaus, o su tuo koteliu pamerkiau visą sūrelį į stiklinėlę. Nusiglaistė gal ir gerai, atrodo visai presentable, tik to glaisto pasidariau ryškiai per mažai ir be to jis buvo bjauraus skonio. Kadangi sluoksnis storesnis, bjaurus skonis ypač jautėsi. Buvo, sakytum, per riebu? Tai iš esmės buvo priežastis, kodėl atsisakiau šokoladinio glaisto išvis.

Prisiminiau, kad každaka būdavo pirkti sūrelių su sausainiu. Na, ant sausainio uždetas tas glaistytos varškės daiktas. Bet apie sausainį bus blogas kitą kartą, čia įdėsiu nuorodą. Nuotraukoje apačioje, antrame plane, beje, matosi tas nelabai pavykęs glaistas :D

Pabaigai dar vienas mano bandymas su varške. Gi radau riebios varškės, to kažkokio džiazo. Sakau, gal nereikės sviesto, bet vis tiek pridėjau maskarponės. Nežinau, kodėl. Maskarponę dėjau į ledus ir buvo visai nieko. Ar buvo verta ir ar buvo koks nors esminis skirtumas? Ne. Kitą kartą tiesiog laikysiuosi to baseline recepto, o maksarponę pasislėpusi valgysiu šaukštais be nieko...