Kavos? Yes, please.

Čia eilinė istorija, kaip ketinau facebooke parašyti trumpą įrašą, kaip aš čia fancy kavos gėrėja, o tas įrašas išvirto į belenkokį kelias dienas trunkantį eksperimentą su tokiais dubious rezultatais. Viskas prasidėjo nuo to, kad aš pasijaučiau belekokiu kavos connoisseur'u ir užsisakiau mokos kavinuką ir ibrik kavinuką, per daug nesigilinusi, kas tai yra. Na, kas yra moka-viris, kaip ir žinojau, o tą ibrik pavadinimą užmačiau ant GOAT STORY kavos. Ten tipo rašo, kad jų kava, pvz. "perfect for: espresso, also works lovely as: Moka Pot, Ibrik". Nu ir aš galvoju, kas per š... yra tas ibrik. Užsisakiau aš tą kavinuką, o į patį kavos ruošimo procesą nesigilinau. Veltui, kaip paaiškėjo.

Kol laukiu savo tools'ų, iš Rocket Bean Roastery užsisakiau ir kavos, kuri vadinasi QAHWA. Na, kava. Kažkokia nauja čia pas juos. Sėdžiu jau visa patenkinta. Koks aš konoseuras.

O tada perskaičiau vakar knygą, kurią nusipirkau dar gerokai prieš šventes - E. Ryklio "Tebūnie kava".

Ir joje, be visų kitų įdomių dalykų, buvo ir receptas, kaip gaminti archaišką turkišką kavą. Nu ir man susijungė taškai galvoje, atsivėrė čakros, čia gi blt ta ibrik kava. Nu ir aš skaitau ir man taip kažkur viskas kažkodėl darosi labai girdėta.

Pamenu, kai buvau vaikas, mano močiutė turėjo tokį nugraužtą puodelį-kavinuką, tokį smėlio laikrodžio formos ir su ilga rankena. Ir jame virdavo kavą: pripildavo ten vandens, pridėdavo kavos ir statydavo ant dujinės. Ir kartais, jei tos kavos nespėdavo laiku "nukelti", ji iškupėdavo lauk smagiai burbuliuodama, tada sakydavo, kad "kava išbėgo". Aš jau milijoną metų negirdėjau šito posakio: "oj, kava išbėgo". Ir kai pagalvoji, nu kur tai kavai bėgti šiais laikais?

Tai va taip aš supratau, kad laukiu ne ko kito, o to nugraužto kavinuko ilga rankena. Lyg namuose dar mažai nugraužtų puodų!

Nu ir nesulaukusi savo fancy puodų nuėjau virti kavos.

Taip, išsirinkau tą kavą, kuri prasčiausiai tinka šitam ruošimo būdui: skrudinta filtrui, o ir pati tokia keistai vaisiškai kvapni su rūgštele. Ėmiau 16g kavos ant 200 ml vandens, sumaliau ant smulkiausio, kokį mano malūnas leido, supyliau į tą savo fancy ibrik kavinuką ir viriau.

Dariau labai jau skrupulingai pagal instrukciją: supyliau, šaltą pamaišiau, o paskui - šiuiš, neliečiau. Ar yra tame prasmės, galima kontepliuoti valandų valandas. Manau, kad ne. Jei niežti, kiši tą šaukštą ir maišai. Nes dabar čia kaip šašo nekrapštyti. Stovi, žiūri į tą puodą. Nu blt, kaip galima šašo nekrapštyti? Taip, kaip tavo kūnas padaro šašą tam, kad jį krapštytum, taip puodas ant plytos yra tam, kad jį maišytum. I digress.

Šaltas šitas marmalas atrodė kaip cold brew, šiltas atrodė... Kaip kava, I guess...

Padariau vieną klaidą - įdėjau saldiklio (ne cukraus, bet ne tame esmė). Nereikėjo. Jokio saldiklio, reikėjo varyti RAW ir BASIC.

Ką ir padariau kitą rytą. Raw ir basic dariau, raw ir basic rezultatą turėjau. Jei atvirai, nelabai yra skirtumo tarp geros stiprios plikomos kavos ir šitos turkiškos. Esmė ir lieka tame, kad jei šūdą plikai, šūdą ir gauni.

Kuo įsitikinau kitą vakarą, kai kažkaip gal kiek nuobodu buvo ir nekūrybinga nuotaika, tai nutariau išsivirti šituo turkišku būdu decafo. Ir ne šiaip decafo, o tokio, kur lentynėlėje voliojasi jau trečias mėnuo (skrudintas gruodį).

Ta prasme, decaf yra gerai, bet dažniausiai tos kavos vis tiek būna ne tokios įspūdingos, kaip caf. Antra, tas mano nelabai įspūdingas decafas, nors ir pupelių forma, jau yra toks pabuvęs. Mano kuklia nosimi, tai du mėnesiai yra top-max, kiek gali kava dar būti decent. Vėliau ji pradeda kartonėti, kol galiausiai tampa ta kava, kur „darbo spintelėje voliojasi jau antrus metus“.

Jaučiau, kad tas mano decafas nebus labai įspūdingas, tai privariau ten, ką tik fantazija išnešė. Trūko dar tik to prakaituoto kumino, kurį dabar visur jau dedu iš eilės.

Cinamonas, muskatas, kardamonas, pipirai. Toks chai-iškas setupas.

Malta vanilės ankštis. Čia po to, kai nusipirkau ją ir nežinojau, ką daryti, tingėjau googlinti, tai tiesiog sumaliau ir štai ji. Vanilės ankštis. Juoda, kvepia kojinėmis. Tokiomis, kurios jau buvo ant kojų.

Dešimtmečius skaičiuojantys kelionės į Dubajų prisiminimai. Laikau kameroje, nes išmesti šitą smardalą gaila, o tai brangus jis, krwa, bet... Overrated much... Ten nuotraukoje, beje, prapjautas mangas, bet jo nedėjau niekur. Valgiau žalią. Su skūra.

Atrodo gražiai. Pilam, verdam.

Virė ten viskas standartiškai, sužiūrėjau ir neišbėgo, bet visas tas fancy chlamas, kurį sudėjau, paskui labai pylėsi į puodelį ir niekaip ten tų pipirų grūdelių sugaudyti nėjo...

Paragavau.

Skonis buvo, švelniai tariant, nelabai įspūdingas. Užtat labai įspūdingai plūduriavo paviršiuje visas tas šūdas, kurį ten sudėjau...

Skonis buvo tiek neįspūdingas, kad teko ieškoti, kuo jį pamaskuoti... Ir radau gi labai įspūdingą šaukštelį kai ko balto ir biraus.

Fear not. Ne cukrus, eritritolis. Visi pusantro šaukštelio į espreso puodelį.

Yum.

Ta prasme, saldumas, ar jis išgautas naudojant cukrų, ar ką tik nori, yra tokia stipri jėga, kad tu gali prisaldinti literaliai bet ką (šūdą) ir pakenčiamo skonio. Ir nuo pusantro šaukštelio ne tik kad turinys jau beveik per kraštus liejosi, bet nuo saldumo graužė akis.

Nu kitą kartą gal geriau pasiseks...