Girl with reputation

Ta prasme, turbūt nėra reikalo kartotis, kad soja yra produktas su reputacija. Lyg ir girdisi visokie parėkavimai, kad esą tai nelabai sveikas ir netgi vengtinas produktas, o bet tačiau su ta pačia burna didžioji dauguma (taip pat ir rėkautojų) šlamščia sojų subproduktus, kurių gausu perdirbtame maiste, ir nesuka dėl to galvos. Aš, kaip pagarsėjęs maisto nacis, atsigręžiau į ištakas. Į gryną produktą: sojų pupeles.

Nežinau, kap jūs, bet aš kai galvoju apie baltas pupeles, galvoju apie močiutės drobiniame maišelyje kur nors spintukėje laikomas žlegančias blizgančias baltas pupeles, su kuriomis smagiau žaisti, nei jas valgyti. Nelabai skanios, bet spintelėje guli bene pas kiekvieną. Kaip atrodo sojos pupelės, niekada nežinojau ir apie tai per daug negalvojau. Na, o atrodo jos, pasirodo, įprastai.

Užsimerkti prieš tą fishy reputaciją ir visgi jas išbandyti paskatino maistinė sudėtis. Įprastos pupos, nors ir turi daug baltymų, deja, yra krakmolingos, todėl turi daug angliavandenių, kurie savaime gal nėra blogai, jei neguli ant sofutės visą dieną. O kas neguli šiais laikais? Mus, pavyzdžiui, šiandien užsnigo ketvirtame aukšte, I shit you not:

Grįžtant prie temos, sudedu palyginimui maistines vertes, pirmoje foto - soja, kitos dvi - baltos ir raudonos pupelės.

Einweis yra baltymai, Kohlenhydrate - angliavandeniai.

Taip, aš girdėjau gandų, kad soja gali sukelti vėžį ir pan. Jei jau ketinote man tai priminti dėl vienokių ar kitokių priežasčių, prašau prieš tą darant pateikti savo clean, healthy, anti-infalmmatory ir cancer-risk lowering mitybos planą. Tada galėsime padiskutuoti, kiek ten ta vėžio rizika vartojant sojos produktus yra reali ir kaip dažnai soją galima vartoti, kad tos rizikos būtų išvengta. Otherwise, neįdomu.

Tai, am, jo, nutariau pabandyti tas sojų pupinas ir ką gi aš iš jų galėčiau pagaminti? Ogi Holy falafel. Puoliau googlinti, can you...

Apparently, you can. Radau receptą, viskas ten panašiai, kaip ir falafelių, tik vienas ingredientas man sukėlė klausimų - duona. Bet apie viską iš eilės.

Taigi

Jums reikės:

• sojų pupelių, ėmiau 250 g;
• svogno, ėmiau didelį;
• česnako, ėmiau pusę galvos;
• šviežių krapų, kalendros, petražolių, ėmiau apie 10-15 g;
• druskos, pipirų, kumino. Aš dar dėjau imbiero, ciberžolės, malto muskato, šiek tiek kardamono, rūkytos paprikos;
• kepimo miltelių/sodos;
• miltų :(

Ką daryti?

Interneto recepte ten buvo šiek tiek kitokie ingredientai, bet aš čia surašysiu, kaip aš dariau. Esmė tokia, kad dariau viską taip pat, kaip ir su avinžirnių falafeliais, kurių receptas čia, tik teko dėti šiek tiek miltų.

1. Mirkiau sojų pupeles taip pat, kaip ir avinžirnius. Kitąkart reiks pasverti ir avinžirnius, bet per naktį šitos sojos prisigeria daugiau nei dvigubai savo svorio. Primenu, kad pupų ėmiau 250 g.

   

   Godžios pupos.

2. Toliau falafelių klasika: svogūnas, česnakas, žolelės (Šv. trejybė: krapai, petražolės, kalendra). Žolelių kiekius irgi prašau referinti į originalų receptą čia. Arba trumpai - po pusę pakelio to, ką parduoda Rimi (čia ne reklama, bet ten apsiperku).

   
3. Sutryniau visą su tuo kūdikių maisto trintuvėliu.
4. Sudėjau prieskonius, svarbiausias yra tas pažastų kvapo kuminas (ačiū, Asta :D ), visa kita - pagal skonį. Šįkart kažkaip turėjau tokios baimės, kad pupos gali būti nelabai skanios, tai pridėjau ten daug visko, ir kardamono net šiek tiek dėjau, nu žodžiu...
5. Įdėjau kepimo miltelių, nežinau, ar buvo prasmės.

6. Dabar dar vienas momentas. Šitą masę, kuri yra nuotraukoje viršuje, mes pasidalinom su Aurimu. Ir savo dalį aš kepiau anksčiau. Todėl Aurimui labiau pasisekė, nes buvo galima pakoreguoti receptą. Esmė ta, kad, priešingai, nei su avinžirniais, šita masė kepant niekaip nesikeičia. Tai yra ji nesidaro "sausa ir sprangi", kaip avinžirnių atveju. Ir kadangi ji buvo ganėtinai skysta ir sultinga, kas avinžirnių atveju yra gerai (dėl to aš nieko ir nedariau su ja), tai ji tokia ir liko. Ir jei dar sudėjus į keptuvę viskas atrodė OK, tai bandant apversti pasidarė aišku, kad čia kažko trūksta ar kažko per daug... Žodžiu šitie kotletukai buvo labai trapūs ir minkšti.

   

   Situaciją taiso miltai. Aurimas dėjo kvietinių speltos pilno grūdo miltų (Nu, food naciai, seig heil, anyone? Anyone? No? :D ). Kiek - nežinau, manau, apie 2-3 valgomuosius šaukštus. Ta masė turi kažkiek laikytis "susirišusi", nes pati iš savęs ji nesiriša. Internetiniame recepte buvo ingredientas "duona", kurį aš iš pradžių skipinau, bet dabar, manau, suprantu, kam jos reikėjo. Bet aš neturiu "laisvos" duonos, kurią šiaip sau galėčiau kažkur sudėti, tai miltai it is.

   Aurimo variantas su miltais, beje, išėjo minkštas ir sultingas, o miltai gerai surišo viską. Skoniui įtakos mažai teturėjo. Tik miltų dėjimas čia problematiškas tuo, kad jei imi sojų pupeles todėl, kad jose mažai angliavandenių, bet paskui pridedi miltų, tada jau klausimas, o kodėl tiesiog neimti avinžirnių?

   

Reziumė: ar galima falafelius daryti iš sojos pupelių? Taip, bet nereikia. Plius, jos galutiniame variante būna tik taip "daugmaž" termiškai apdorotos, kas irgi, kiek girdėjau, nėra labai gerai. Žodžiu, that's a NO from me.

Man dar liko pusė pakelio tų sojų pupelių, aš iš jų vis tiek ką nors padarysiu. Ir blet, nu parašysiu apie tai blogą, nes čia jau totaliai maisto blogas pasidarė.