Pamokslininkė

Man jau dabar šiek tiek liūdna nuo minties, kiek užtruksiu šitam blogui parašyti ir visoms nuotraukoms sukelti. Atrodo, gaištu laiką, bet kita vertus, juk rašau tai sau. Gali būti, visai tikėtina, kad šita istorija čia ir baigs savo gyvenimą, nes aš vėl neturėsiu laiko, atsiras nauja istorija ir pan. Bet šita istorija yra DOPE ir ji verta bent blogo įrašo.

Viskas prasidėjo nuo to, kad sumąsčiau dar kartą perskaityti Orwelo „1984“. Iš dalies dėl to, kad vis šen bei ten, ypač, kai antivakseriai aršūs reiškiasi, vis matau, kaip jie bando referint kažkaip į šitą knygą, ir aš žiūriu ir taip, ir anaip, nu niekaip nepagaunu, į ką jie ten konkrečiai referina. Tai sakau, paskaitysiu. Paskaičiau, plakatų referencų vis dar nesuprantu, bet apie tai ir pačią knygą tai nesiplėsiu šiuo kartu.

Kažkada senais laikais, kai buvau jauna (ir durna) ir skaičiau šitą knygą, ji man ŽIAURIAI patiko. Iš dalies suprantu, kodėl tada patiko, dėl tos pačios priežasties nepatiko dabar. Na, kaip čia pasakius, nepatiko. Knyga gera, don’t get me wrong. Tik dabarties „aš“ yra įsitikinusi, kad ar tai būtų knyga, ar kitoks fikcinis kūrinys, jis turi turėti feel good vibe’ą. Ir aš nesakysiu, kodėl taip manau, nes čia būtų tas pats, kas aiškinti, kodėl vaniliniai ledai yra skaniau, nei šokoladiniai. Čia yra skonio reikalas ir dabar aš noriu feel good dalykų. Gyvenime būna tiek visko fucked up, kad kai tu turi fantaziją ir paleidi ją nuo pavadžio ir gali sugalvoti absoliučiai bet ką, tai aš prašyčiau, kad tai būtų kas nors „feel good“.

O BET TAČIAU man patinka dark estetika. Ir tas tatai ir buvo tai, kas mane baisiai inspiravo iš to 1984. Pati aplinka, kurioje vyksta veiksmas. Taip ir užgimė mano „įkvėpta“ istorija. Apskritai 1984 mane smarkiai inspiravo kaip kūrinys ir net nebandau to slėpti. Tai šita nauja istorija yra tik dar viena istorija. ANYWAY.

PAMOKSLININKĖ

Pavadinimą istorijai sugalvojau gal vakar ar pan., tai jis gali ir pasikeisti eigoje, bet šiaip jis neblogas. MAN PATIKO.

Pagrindinė veikėja yra Vanesa Gryn (Vanessa Green, nes veiksmas vyksta kaip ir angliakalbėje šalyje). Vanesa gyvena šalyje, kuri šiuo metu istorijoje sąlyginai pavadina „Karelija“, bet dėl to, kad man reikia pavadinti dalykus pavadinimais. Nieko bendro su realybėje egzistuojančia Karelija šita Karelija neturi. Kaip ir Eldoradas, kas yra kita valstybė, Karelijos nelabai draugiška kaimynė.

Kad būtų paprasčiau, savo knygelėje pasipaišiau „žemėlapį“, kaip išsidėstę tos valstybės, kurį čia įdėsiu, nes why the fuck not?

Taigi Vanesa yra iš Karelijos. Jai 42 (plius-minus) ir ji dirba Karelijos kažkokiam ten CIA/NSA atitikmenyje. Tai nėra tiek svarbu.

Kai baigiau piešti šitą moterį ir jau nutariau, kad čia yra jos finalinė forma, pavadinau ją Vanesa. Ji galėtų būti ir Vanessa Green.

Pati Karelija yra liberali, demokratiška, visaip kaip graži ir pūkuota valstybė, bet neturi visiškai jokių išteklių ir resursų. O gi kaimyninis Eldoradas resursais yra pertekęs, bet yra iš esmės autoritarinė Š.Korėja. Arba ta Okeanija (ar Eurazija, ar whatever) iš 1984. Be viso to, dar baisiai religinga. Ir su niekuo nedraugauja, neprekiauja, resursais nesidalija. Todėl Karelija visaip ten ieško būdų įžengti su savo demokratine koja, kad galėtų prieiti prie tų resursų, na, bent jau nusipirkti jų iš Eldorado rinkos kaina. Logistikos išlaidos iš Eldorado būtų ryškiai mažesnės. Dėl to Karelija bando ten visaip infiltruoti savo „agentus“ ir padaryti valdžios perversmą. Deja, dvi misijos nepavyko ir didieji Karelijos CIA/NSA protai pradėjo galvoti, kad gal kažko ten jie nežino. Perkrovė visą Eldorado valdžios nuvertimo programą, grįžo prie „drawing board“ ir sumanė naują planą, naują misiją, kurią ir pasiūlė Vanesai. Misija iš pirmo žvilgsnio atrodė labai lengva: tiesiog nuvykti ten ir pagyventi kurį laiką, surinkti informacijos apie politinį ir visuomeninį gyvenimą, kas ten kokie lyderiai, kokios visuomenės nuotaikos ir t.t. Taip Karelija norėjo išsiaiškinti, kokios strategijos reikia valdžios nuvertimui. Vanesa tam atrodė tinkama agentė. Už šitą misiją CIA/NSA pasiūlė Vanesai „rentą iki gyvos galvos“, na, suprask, ji išvyksta, ji grįžta ir gauna valstybinę rentą. Gali dirbti, gali nedirbti, renta niekur nedings.

Vanesa pasirašo šitai misijai, tą lemia ir jos amžius bei supratimas, kad nebus ji saugumo agentė iki pensijos, taip pat ir tam tikros asmeninės priežastys, kurias praleidžiu, nes čia užims trisdešimt puslapių.

Ji išvyksta su suklastotais dokumentais, suklastota tapatybe į Eldoradą. Mida Eleonora Mejer dabar jos vardas. Patenka ten per kontrabandos koridorius ir netrunka suprasti, kiek mažai iš tiesų informacijos apie gyvenimą Eldorade turi Karelija.

Į Eldoradą Vanesa atvyksta vasaros pabaigoje. Pastebėti, kad visi gyventojai kaip išprotėję kaupia atsargas, perka produktus, tempia maišais viską namo (primena karantino pradžią 2020 kovo mėnesį). Ateina žiema ir Vanesa supranta, kodėl.

Badas. Nieko nėra. Maisto nėra.

Taip, Vanesa turi darbą, kuriame gauna algą, bet už uždirbtus pinigus nėra ko pirkti. Lentynos tuščios, turguje tik kaldros, marškiniai ir visoks šlamštas.

Darbe aplink ją pradeda sukinėtis kažkoks diedas su labai nedviprasmiškom intencijom. Mainais žada parūpinti maisto, bet Vanesa atsisako tokio barterio.

Netrukus atsisakymas smogia kerštu: aptinka savo pavardę santuokos ieškančių sąrašuose. Reikia paminėti, kad santuokos Eldorade yra savanoriškos, tik va sutuoktinio negali išsirinkti. Įsirašai savanoriškai į sąrašą ir tau kažką iš jo ten paskiria pagal amžių ir gyvenamąją vietą. Ir čia Vanesos bėdos nesibaigia. Žiemai vos įpusėjus ji jau turi „sutuoktinį“: visiškai neįgalų Finą Verną.

Vanesa supranta, koks baisus buvo to įsižeidusio vyriškio kerštas. Su neįgaliu sutuoktiniu ji gauna jo pavardę, pavardę, kurią žino visi: Fino Verno tėvas Aleksandras Vernas buvo lyderis vienos iš nepavykusių valdžios nuvertimo misijų, organizuotų ne ko kito, o tos pačios Karelijos CIA/NSA. Kaip ironiška, juk ji čia tam ir atvyko, kad sužinotų, kodėl ta prakeikta misija nepavyko. Dabar ji Mida Eleonora Vern, visam savo buvimo Eldorade laikui paženklinta juoda maištininko dėme, kas tik apsunkina jos pačios misiją. Negana to, jos neįgalus sutuoktinis yra to paties Aleksandro Verno sūnus, priverstinai kalintas psichiatrijos ligoninėje ir dėl to tapęs neįgaliu.

Ai taip, ir badas niekur nedingo. Pro langus pučia kiaurai, radiatoriai vos vos šilti.

Vieną dieną, kai Vanesa nesėkmingai ieško maisto ir jo, aišku, neranda, turguje kažkoks senis jai pasiūlo pirkti radijo siųstuvą. Eldorade nėra jokios social medijos, prie kurios buvo taip įpratusi Vanesa, bet jie turi savo atitikmenį: užsiregistruoja ten kažkokioje įstaigoje, gauna radijo dažnį ir gali tuo dažniu transliuoti… maldas. Nemažai žmonių tą ir daro, likusieji klausosi tų maldų ir meldžiasi kartu. Vanesa, apimta nevilties, nusiperka tą siųstuvą, sekančią dieną gauna savo dažnį.

Ji sėdi tą vakarą ant grindų (ant viengulės siauros lovos sėdi jos sutuoktinis Finas, kuris po „gydymo“ traumų jau atsigavęs kažkiek, pats sėdi, bet vis dar varvina seilės ant pilvo). Sėdėdama prisimena savo tėvą. Jis gyvas ir sveikas, puikiai gyvena sau Karelijos pietuose. Jis pamokslininkas. Dabar, kai Vanesa sėdi ant grindų ir kontempliuoja gyvenimą, jis aptekęs turtais ir šlove. Jis mega-bažnyčios (megachurch) lyderis. Surenka pilnas palapines tikinčių ir tikėjimo ieškančių. Skaito jiems pamokslus.

Vanesa įjungia siųstuvą. Eldorado maldų radijo stotys visos buvo vienodos: „Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Tėve mūsų, kursai esi Danguje, tebūnie tavo valia…“ Skaito paprastai moteris, lėtai, tyliu ir nuolankiu balsu.

Vanesa prisimena savo tėvą. Prisimena epizodą, kai buvo maža mergaitė ir kartu su juo važinėjo po miestelius ir kabinėjo ant stulpų skrajutes - kvietimus. Į pirmąsias tėvo mišias. Tądien susirinko penki žmonės.

Vanesą visada trikdė, kad jos tėvas nebuvo giliai tikintis. Ji abejoja, ar jis išvis tikintis.

— Viešpatie! — pasako Vanesa į imtuvą.

Balsas tylus, bet ne toks, kaip tų besimeldžiančių moterų. Pauzė.

— Viešpatie!

Balse kartu ir maištas, ir neviltis. Prieš akis ji, rodos, mato savo tėvą. Girdi jo balsą. Mato jį stovintį ant pakylos, dešinėje rankoje mikrofonas, o kairėje - knyga. Ta, kurią jis nuolat citavo, bet niekada neskaitė.

Dar viena pauzė.

— Viešpatie! Vesk mane, nes kelias, kurį man skyrei, tamsus ir duobėtas. Viešpatie! Vesk mane, nes per tamsą neberegiu tavo šviesos!

Tai va, čia yra Vanesa Gryn, arba užsimaskavusi Mida Eleonora Vern. Nenoninės spalvos už kryžiaus - užuomina į megachuch, juodas kryžius - tuo pat metu ir pinigų kalimo įrankis Karelijoje, ir pražūtingos kontrolės įrankis Eldorade.

SPOILER ALERT: ČIA FEEL GOOD ISTORIJA, VISKAS BAIGSIS GERAI.