Paprastų žmonių istorijos, S01E02

Gintai, tu labai vienišas žmogus esi.

Vonioje bėga vanduo. Jau keliolika minučių. Gintas sėdi ant unitazo ir varto telefone Veronikos profilį. Nuotraukas iš liepos mėnesio kelionės į Balį. Dešine ranka bando masturbuotis, bet už durų girdi Jolantos žingsnius pirmyn, atgal, vėl ir vėl.

Pažiūri vėl į nuotrauką. Veronika guli ant šezlongo, rankoje kokteilis, oda žvilga, o jos dideles stangrias krūtis vos dengia ryškiai žalias bikinis.

Suspaudžia dešinę ranką stipriau, bet iš už durų pasigirsta Jolantos balsas:

— Gintai, tu ten?

— Taip, — atsako.

Girdi, kaip Jolanta nueina sau, kažką sako Kajui.

Gintas pasiduoda, ketina padėti telefoną, bet bandydamas išjungti facebooką netyčia palaikina Veronikos nuotrauką. Tą liepos mėnesio. Iš Balio. Su kokteiliu ir žaliu bikiniu.

Greitai „atlaikina“ atgal, bet žino, kad Veronika vis tiek matys pranešimą.

Nuleidžia vandenį tualete, žiūri į vandens sūkurį, kol jis nurimsta, tada nusiplauna rankas ir užsuka vandenį.

— Ką tu ten taip ilgai veikei? — paklausė Jolanta, kai Gintas išlindo iš vonios.

— Valiau dantis.

— Gal gali vandenį užsukti, kol valai dantis? Nes ir taip labai daug mokam už viską…

— Jo, nu tai aš ten ir šiaip prausiausi.

Jolanta pažiūrėjo, papurtė kažkaip nepatenkinta galvą, bet kambaryje intensyvėjo vaikų šurmulys ir ji apsisukus nuskubėjo jų raminti.

Gintas liko stovėti prie vonios durų.

— Žiūrėk, aš einu biškį prie mašinos, — pasakė stovėdamas ten pat.

— O ko? — paklausė iš kambario.

— Einu, reikia ten pažiūrėt, kažkas nesiveda biškį.

— Tai kad vedėsi gerai šiandien.

— Negerai, — atsakė jau kiek piktai.

— Tai rytoj pažiūrėsi, vėlu jau gi, dantis išsivalei…

— Blet gi ne dantimis žiūrėsiu! Tuoj grįšiu.

Apsiavė. Nusileido į kiemą. Įsėdo į mašiną. Užvedė. Vedėsi ji puikiai. Salone buvo šalta. Variklis kaleno. Pro šalį praėjo kaimynas su šuniu. Pažiūrėjo į Gintą. Gintas linktelėjo. Kaimynas linktelėjo atgal ir pamojo ranka. Pagalvojo, kad kažkaip keista ir nejauku čia taip sėdėti, todėl įjungė pavarą ir išvažiavo iš kiemo. Jolantai pasakys, kad važiavo kuro.

Sustojo Ramunės kieme. Ramunė buvo Jolantos sesuo ir jos nuoširdžiai viena kitos neapkentė. Išsitraukė telefoną, patapsėjo pirštu ekraną, atsirakino, švietė neišjungtas facebookas su Veronikos nuotraukomis. Pamatė, kad nepavyko „nulaikinti“ tos su bikiniu. Jolanta pamatys.

Adresų knygoje susirado Veronikos numerį. Paspaudė.

— Labas, — pasakė, kai išgirdo Veronikos „alio“.

— Labas, Gintai, — atsakė kažkaip pavargusiai.

— Labas.

Veronika tingiai nusijuokė.

— Nu labas, ką tu?

— Ai, aš čia žinai… Galvojau…

— Kaip Jolanta, kaip vaikai? — nutraukė Ginto galvojimus Veronika.

— Ai, tai gerai, gerai, po biškį…

— Tai gerai, fainiai. Vaikams gal atostogos jau?

— Tai ne dar, dar trys savaitės, tada tik…

— Nu aišku, — vėl nutraukė Veronika. — Gal ką suplanavot jau atostogoms?

— Ne tai… Aš vat galvoju… Tu ten Balyje buvai vasarą, ane?

— Jo, buvau, eik tu sau, kaip faina, nu, žinok, nerealu!

— O kokiam tu ten viešbutyje gyvenai?

— Mmm… Paradisia hotel, taip lyg vadinosi. Fainas toks, su privačiu pliažu, baseinas, maitinimas įskaičiuotas, žodžiu niekuo nereikia rūpintis. O ką, gal su Jolka planuojat važiuot?

— Nu jo, nu kaip, aš čia taip tik dėlioju dar…

— Siurprizą žmonikei? — nusijuokė Veronika. — Romantiškos atostogos dviese? Nu kaip fainai, gal per valentinkę?

— Tai dar nežinau kol kas nieko, tik taip, — dirbtinai sukikeno, — galimybes tyrinėju tik…

— Davai, varykit. Pailsėsit nuo vaikų, pabūsit dviese, eik tu, relaksas gi…

— Ne, tai su vaikais, matyt…

— M… Nu tai su vaikais pailsėsit, — nusijuokė nerūpestingai. — Aš tai galėsiu atsiųsti ten tiksliai, koks viešbutis buvo. Arba žinai, atsiųsiu kontaktus tos vadybininkės, kuri mums čia viską tvarkė.

— Jo, gerai būtų, aš tada galėčiau jau ten visko paklaust…

— Jo jo, jei pamiršiu, tai paesemesink man, nes darbe pas mane jos meilas likęs…

— Aha, jo… O tu ne viena ten važiavai?

— Ne, tai, aišku, kad ne viena, — pradėjo juoktis.

Gintas irgi nusijuokė. Dirbtinai.

— Davai, žiūrėk, Gintai, linkėjimai Jolantukui, turiu jau aš bėgti, gerai?

— Jo, ge…

— Ate, davai, Gintai…

Padėjo ragelį. Trys trumpi signalai ir tyla.

Gintas pažiūrėjo į namą priešais. Urtės, Ramunės dukters kambaryje degė šviesa.

Užlipo laiptais, paspaudė durų skambutį. Ramunė atidarė duris, bet nieko nesakė, tik žiūrėjo į Gintą tokiu labai jau nepatenkintu žvilgsniu.

— Labas, Ramune, — galiausiai pasakė Gintas.

Perbraukė ranka galvą. Prieš kelis mėnesius pajautė, kad plaukai viršugalvyje gerokai praretėję. Nuo tada ta mintis jo neapleido, o ranka taip ir siekė vis paliesti tą vietą ir patikrinti, kiek ten plaukų. Ar dar liko.

Nedaug. Bet, rodos, tiek pat, kiek vakar.

— Ramūnas reise, — atsakė jam abejingai Ramunė.

Gintas palingavo galvą.

— Gal galiu užeiti? — paklausė, kai Ramunė jau nieko nesakiusi uždarinėjo duris Gintui prieš nosį.

— O ko tau? Ramūno nėra.

— Tai šiaip gal… Kavos kokios gal…

— Kavos irgi nėra.

— Nu tai gal šiaip, nežinau, pašnekėt...

Ramunė suraukė kaktą:

— Apie ką tu nori šnekėt? Ar tu girtas gal, ar ką?

— Negirtas… Nu šiaip, nežinau… Važiavau pro šalį, maniau, užsuksiu, pasisveikinsiu…

— Tai pasisveikinai, laba diena, viso gero! Viskas?

Iš savo kambario pasmalsauti išlindo Urtė.

— Ko dėdei reikia? — paklausė.

— Nieko… — atsakė Ramunė.

— Ko tu taip? Neliūdna tau čia, kol Ramūno nėra?

— Man tai ne, bet tau, matau, kad liūdna. Perduosiu aš jam, kai grįš, kad pasuktų tau.

Gintas liūdnai palinksėjo. Vėl paglostė viršugalvį.

— Eik ten pas savo tuos, su kuriais alų plempiat ir futbolą žiūrit.

— Kad su jais tik futbolą ir žiūrėt…

— Nu tai eik to futbolo pažiūrėt.

Laiptinėje pasigirdo balsai, kažkas lipo laiptais iš apačios.

— Žiūrėk, Gintai, davai, eik jau, skersvėjis čia labai traukia.

Trinktelėjo durimis.

Gintas parvažiavo namo. Kieme nebebuvo vietos mašinai, todėl turėjo pastatyti ją viduryje. Visaip bandė laviruoti, bet teko užstatyti kaimyną, kuris į darbą išvažiuoja penktą ryto. Gintas lipo laiptais į viršų, žinojo, kad penktą jam skambins ir prašys patraukti mašiną. Jolanta dabar klaus, kur taip ilgai jis užtruko, tarsi jai rūpėtų. Jis atsakys, kad buvo kuro, nors nebuvo. Bakas pustuštis. Bet kam rūpi?