LEO

Gal kai nepatinka, reikia palaukti? Bet aš gyvenu visgi to instant gratification eroje ir man reikia čia ir dabar, nei jei pati tą čia ir dabar turiu deliverinti.

Piešiau anądien berniuką. Su planšete, be reference, nepavyko jis gal taip gerai, kaip norėjau. Pavadinau redhat boi, titulavau savo nekenčiamiausiu artworku.

Ir nepatiko jis man ne tiek dėl off proporcijų, bet jis turėjo kažkokį vibe'ą. Vakar gi sakau, nu reikia gal kažkaip kažką tam berniukui padaryti, visgi kepurė gavosi gražiai ir tas backgroudnas visai nieko.

Taip jau sutapo, kad šią savaitę atgavau savo GT Fortūnos spausdintą testinį variantą. Na, ir pavarčiau aš jį. Ir prisiminiau vieną herojų.

Knygoje jo išvaizdos aprašymas yra labai vague, nepaisanto to, savo galvoje turėjau labai aiškų vibe'ą, kurį šitas herojus su savimi nešasi.

“Netrukus sutraškėjo spyna. Tikėjausi pamatyti egzempliorių, panašų į tuos draugelius nuo Kirovo penki laiptinės, bet duris atidarė kokių penkiasdešimties metų aukštas žmogus ilgais tamsiais banguotais plaukais, be vienos pėdos, bet su ramentu. Pailgo veido, siaura nosimi, didelėmis nusvirusiais kampučiais akimis. ... Neatrodė užtinęs nuo gėrimo, tik pilkas ir pavargęs, tarsi būtų nemiegojęs tris paras. Apsirengęs švariais rūbais, bet keistai: mėlynos treninginės kelnės, iki pat viršaus užsagstyti geltoni marškiniai, ir bordinis chalatas su rožinėmis ir geltonomis rožėmis. Sakyčiau, moteriškas. Spėčiau, pirko turguj. Kurį laiką žiūrėjo į mane. Atrodė kažkur matytas, bet negalėjau prisiminti, kur. ...

Jis jau buvo įsitaisęs dideliame raudoname krėsle netoli balkono. Šalia stovėjo nedidelis šviestuvas, o ant ranktūrio gulėjo atversta knyga. Neapleido mintis, kad kažkur jau esu jį sutikusi. Viskas atrodė taip pažįstama.

Paspaudžiau jungiklį ir kambarį nušvietė nuo aukštų lubų ilgais laidais nutįsusios trys apsiblaususios kaitrinės lemputės, sukabintos į vieną pynę. Sienos buvo šiltos tamsiai žalios spalvos, prie langų kabėjo kiek šviesesnio derančio atspalvio storos atlasinės užuolaidos, kurių kraštai apsiūti kažkokia auksaspalve dekoracija. Ant sienos nebuvo nė vieno kilimo. Kaip keista. Po kojomis sugirgždėjo tamsaus raudono medžio parketas. Nežinau, koks tai medis, bet atrodė neįprastai. Egzotiškai. Grindų grožio taip pat nedengė joks kilimas. Prie sienos stovėjo juodmedžio spalvos antikvarinė komoda, apsitrynusiomis ir pajuodavusiomis geltono metalo rankenėlėmis. Virš jos – senas, išblukęs ir dėmėtas veidrodis, geltono metalo rėmuose.

Tai va, perpiešiau Redhat boi ir galvoju, taigi čia visai Leo.

P.S. Soundtrackas: The Afghan Whigs - Algiers [OFFICIAL VIDEO] (Youtube)

P.P.S. Video lievas, bet daina faina.