Apie mažumas (2021-06-21)

Čia yra repostas teksto, kurį postinau FB 2021-06-12. Bet noriu, kad jis liktų ir čia. Nes manau, kad tai svarbu.

Priešais name balkone kabo vyčio vėliava, o aš saviškę nukabinau, nes nenoriu būti netyčia supainiota su prijaučiančiais šeimų maršui.

Jau kelis metus (tuoj bus dešimt) mano darbinė veikla yra susijusi su studijų sąlygų gerinimu neįgaliems asmenims. Neįgalieji yra ir visada bus mažuma (ir ačiū dievui, kai pagalvoji). Mums, „sveikiesiems“, nelabai patogi mažuma, kuri yra silpnesnė, prie kurios mes turime prisitaikyti. Bet retas kuris neįgalusis pasirinko turėti negalią. Ir negalia negali jokiais būdais tapti pretekstu riboti neįgaliųjų prigimtines teises. Konkrečiai mano dabiniu atveju - teisę į aukštąjį mokslą. Negalia nepadaro tavęs mažiau žmogumi. Ir taip, mes, „sveikieji“, norėtume neįgaliųjų nematyti, norėtume, kad jų nebūtų. Matoma negalia mums visada primena, pirma, kokia trapi yra mūsų pačių būtis, antra, dažnai matyti negalią yra tiesiog nemalonu. Na, kam patiktų žiūrėti į žmogų be galūnių? Į žmogų neįgaliojo vežimėlyje ar neregį, kuris kalba su tavimi žiūrėdamas tau pro petį. Nejauku. Apie psichikos ar protinę negalią jau net nekalbu. Kažkur giliai giliai norime tuos žmones izoliuoti. Kad jie neegzistuotų. Kad jų nebūtų, kad mes, „sveikieji“, jų nematytume. Nereikia platinti durų vežimėliui, nereikia tų idiotiškų juostų ant šaligatvio, juk tik darko vaizdą. O kur tie pėsčiųjų viadukai per judresnes gatves su tom gigantiškom nuovažom neįgaliesiems??? Yra tokių tarp VLN ir KNS pastatyta, o, brolau, monstrosities! O jei dar koks, atsiprašant, daunas mane kasoje aptarnaus? Kaip man su juo elgtis??? Izoliuoti juos. Ko jie čia lenda į viešumą? Ko jie, invalidai šitie demonstruojasi.

Neįgalieji visada buvo ir bus mažuma, kurią „sveikųjų“ daugumai yra labai lengva engti. Labai lengva ignoruoti. Apsimesti, kad neįgaliųjų nėra. Suvaryti juos į institucinę globą, klausti: „kam tau tas aukštasis mokslas“, kam tau tas, kam tau anas, lyg tai būtų mūsų reikalas.

Bet negalia nepadaro tavęs mažiau žmogumi.

Apie LGBTQ+ niekada daug negalvojau. Aš nesu LGBTQ+, aš nepažįstu nieko, kas būtų. Ne mano reikalas. Niekada nebuvau prieš, bet man buvo dzin. Bet tada jie uždažė vaivorykštę požeminėje perėjoje. Ir uždažė ne šiaip kuo, o trispalve, kas man visada buvo šventas simbolis. Tada dar kartą. Ir dar. Tada perėjoje prie namų atsirado vaivorykštė. And guess what, ją irgi kažkas užpaišė (matosi foto, beje). Toj perėjoje paišo kas nori. Bybius visokius, nesąmones. Niekam nekliūna, pimpalas nupieštas ir visiems zeba, bet vaivorykštė neišbuvo nė dienos. Tai buvo momentas, kai mano „dzin“ taurė pradėjo pildytis. Paskutinis lašas joje buvo „tradicinių šeimų gynimo maršas“. Kai kurie „šventės dalyviai“ turėjo audacity facebooke viešinti fotkes, kaip jie sieg-heil’ina prie trispalvės. SEIG.HEIL.PRIE.TIRSPALVĖS. Ar gali kas nors lietuviui būti labiau offensive, nei seig heil prie trispalvės??? Myžt ant tos trispalvės nebent. Šeimų gynimo maršas? Greičiau nukvakusių religinių babcių ir pusamžių diedų, po patriotizmo vėliavia flexinančių savo nazi-faši kompleksus, maršas. Ir jei iki šitų visų išsišokimų aš ir toliau būčiau "LGBTQ+ dzin", tai dabar aš pradėjau galvoti, o visgi, prieš ką čia tie pusamžiai diedai protestuoja? Nuo ko gi jie tas šeimas gelbsti?

O gi ne šeimas jie gelbsti, nes nėra nuo ko tų šeimų gelbėti. Ką jie gelbsti, tai legitimuotą ir įstatyme įtvirtintą diskriminaciją.

Taip, kaip negalia nedaro tavęs mažiau žmogumi, taip ir buvimas LGBTQ+ nedaro. Sakysite, bet juk LGBTQ+ nenormalūs, nesveiki. Neįgalieji taip pat nesveiki ir nenormalūs ir ką?

Kiekvienam iš mūsų gali būti nemalonu ir atgrasu žiūrėti į apsiseilėjusį ir kretantį žmogų su cerebriniu paralyžiumi (tiesiog fuj,nu fu, invalidas kažkoks), į kasininką su dauno sindromu (debilas kažkoks, perskaičiuoji grąžą užsisukęs), į gestų kalba plepančias merginas gatvėje (jei prieisite arčiau, išgirsite, kad jos šiek tiek čepsi kalbėdamos, svieto pabaiga), į du už rankų besilaikančius vyrus (pyderai), į apsimyžusį girtuoklį ant suoliuko (bomžas alchašas), čigonę ilgu sijonu (nevalingai apsičiupinėji kišenes ir rankinuką), juodaodį su apkūnia lietuvaite už parankės (dėl pilietybės jis čia su ja), seną žmogų (traukis gi iš kelio, sena tarka), storą žmogų (storabambis), rusiškai kalbantį žmogų (stoprocent vatnykas). Bet nemalonus skonis jūsų burnoje žiūrint į šituos žmones nėra pagrindas diskriminuoti juos įstatymo lygmeniu. Taip pat kaip nemalonus skonis kažkieno kito burnoje žiūrint į jus nėra pagrindas diskriminuoti jus įstatyminiu lygmeniu.

Ir LGBTQ+ bendruomenė gali savaip padėkoti šeimų gynimo maršui, nes anksčiau man buvo dzin ant LGBTQ+, o dabar nėra. Dabar man rūpi. Ir, sorry, bet su kiekviena uždažyta perėja rūpi vis labiau. Nes taip neturi būti, vaivorykštinis suoliukas prie rotušės tikrai nesugriaus tradicinės šeimos instituto.

Ir ne partnerystės įstatymo reikia, o keisti CK. Ir nuspręsti kartą ir visiems laikams, ar civilinė santuoka yra visiems, ar tik „normaliems“. Ir jei visgi nusoprendžiame, kad tik „normaliems“, tai visiems, kurių kūno masės indeksas yra virš 25 neturi būti leidžiama tuoktis, o vaikai iš tokių turi būti nedelsiant atimami, nes būti storu nėra normalu. Stori žmonės yra ligoniai ir turi būti gydomi. Stori žmonės turi sėdėti namie, neiti į lauką ir nesidemonstruoti (!), nes man yra nemalonu į juos žiūrėti (storbambiai), nes čia iškrypimas kažkoks, kai žmogus taip atrodo.

Nu kaip, paskutiniai sakiniai biškį offensive, toks biškį hate speech’as? O jei vietoje „storas“ įrašyčiau „gėjus“ staiga viskas pasidaro OK?