Kodėl čia taip, kodėl dabar

O juk turėčiau kaip visi normalūs pažangūs žmonės susikurti pagaliau kokią instagramo ar tiktoko paskyrą. Kuri contentą. Kurti storius. Rinkti followerius ir galiausiai viską monetaizinti.

Ar žmonės šiais laikais išvis turi asmeninius puslapius? Vargu.

Bet velniai nematė. Man tiesiog kartais norisi pasakyti daugiau, nei telpa instagramo storyje. Daugiau, nei viename Facebooko poste. Atsibodo rašyti, paskui trint, nes galvoji kad, na, nenori žmonės savo feed'e tų paklodžių, o niekas jų ir neskaito, galų gale. Čia irgi niekas neskaitys, bet čia bent jau galėsiu rašyti tiek, kiek norėsiu. Kada norėsiu. Apie ką norėsiu.

Norėsiu - papasakosiu tų herojų, kuriuos piešiu istorijas. Istorijas, kaip juos piešiu. Norėsiu - papasakosiu apie Jolantą.

Kas nors skaitys? Greičiausiai ne. Bet jos liks man. Tos istorijos.

Pamenu, anksčiau mėgdavau piešti. Visada mėgdavau, bet nebeturiu išsaugojusi nė vieno piešinio. Savo pirmąją knygą pradėjau bemaž prieš dešimt metų ir tai buvo short story rašyta irgi kažkokiam blog'e, kuris internetui jau yra miręs. Bet ta istorija, jos užuomazgos, pirmieji sakiniai vis dar ten, guli kažkokiuose užmirštuose serveriuose, "užprivatinti" nuo pašalinių akių.

Taip ir čia gulės tos neskaitytos istorijos. Gulės man. Po dešimt metų.